Šiandien išgyvenau labai keistą patirtį.
61
Kai atlieki veiksmus, prilygstančius labai stipriems ritualams..
Ir po kelių valandų supranti, kad praeities nebėra. Jeigu tu taip nusprendei…
…Buvau sugrįžus į senus suvokimus ir žiūrėjau jiems į akis. Kaip naujas žmogus žvelgia į save seną.
Bandžiau panarplioti, patyrinėti, o kas gi ten buvo? Kokia buvau aš? Ką man ten taip tada skaudėjo? Ir kokį atgarsį tai turi su dabartine manim?
Aiškumas atėjo tik po kelių valandų. Kai visas kūnas ėmė šaukti: man tai nebepatinka, nereikia lįsti ten, iš kur išėjau.!
Ir net jeigu neišėjau „iki galo” (to iš viso nėra, iki galo, pilnai), vis tiek nesvarbu, eik į tai, ką matai priešaky…
O ne į tai, kas buvo…
***
Sako, kad traumos neturi senaties termino. Tačiau pala…
Viskas juk priklauso tik nuo tavęs, jeigu tu – kvantinio mąstymo žmogus….
Na, taip, traumos, skausmai yra kažkurioje mūsų esybės dimensijoje.
Tačiau, jeigu dėmesio pagalba mes galim keliaut per dimesnijas, tai kam rinktis traumą, jeigu galima pasirinkt kūrybą?..
***
Tik va, kaip persikelti į kūrybinę erdvę, kai spaudžia praeities šešėliai?
Yra žmonių, kuriems sunku kvėpuoti laisvai, veikti laisvai, nes mama arba tėtė iš praeities už rankovės laiko….
Ir neleidžia su lengvumu žengti į švarą ir gaivą, į begalybę?
Patirtis. Ji užsantspauduoja ir sukausto mūsų naujus žingsnius.
O pakilt iš skausmo į beribę, nesąlyginę meilę, padės … nauja gyva patirtis ir jos energija…:)))
Štai, ir atėjo aiškumas:) Tiksliau tai, ką jau seniai supratau, bet dėl įvairiausių priežasačių nusprendžiau dar kartą patikrint.
***
Nesvarbu, kas buvo vaikystėje ar vėliau, reikia tiesiog eiti į drąsą, į kūrybinius veiksmus, į naujumą, į tikslingą veiksmą užmerkus akis.
Ir viskas savaime pasikeis.
Kam tau senas pasaulis ir jo modelis?
Kam vėl murkdymasis po skaudulius?
Jeigu drąsūs veiksmai, kūryba gydo ir perrašo visus scenarijus?:…)
***
Aleliuja….