Sriuba iš kirvio

Aš manau, kad reikia tiesiog gyventi ir nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta. Matyti, girdėti, bet nesureikšminti. Nepanirti stačia galva į prieštaringos informacijos sūkurį. Neužsižaisti su alaviniais kareivėliais… Jie nepastebimai nuodija gyvenimą…

*O daugiau mėgautis tuo, kas teikia malonumą.* Ieškoti džiaugsmo paprastume.

* Šokti, dainuoti, judėti.

* Mylėti!!!* Juoktis!!!

* Pastebėti labai lėtus, bet jau labai smaragdinius pumpurus.

* Ką nors apkabinti.

* Pasakyti komplimentą – pavyzdžiui, besišypsančiai praeivei:)

* Paskatinti, įkvėpti, palaikyti kitus žmones.

* Mažiau spurdėti, daugiau stebėti.

* Kurti naujus dalykus. Ir apskritai, daugiau save nukreipti į kūrybą (gyvenimo, nebūtinai, meno), o ne destrukciją.

* Mažiau galvoti apie tai, kas yra blogai, o daugiau telktis į tai, kas šiame pasaulyje ir žmonėse yra gera.

Ar tai reiškia užmerkti akis į tai, kas vyksta?

Ne, ne ir dar kartą ne! Jei galiu ką pakeisti, padarysiu tai, kas nuo manęs priklauso. Bet ramiai, be isterijos, nemaišant kitaminčių su žemėmis…

Ir, atsiprašau, nereiktų pamiršti, kad ne vien tik žmogus, nematantis toliau savo nosies, viską čia sprendžia…Na, nebent tikite, kad esat kilęs iš beždžionės…

Ar nesidraskyti kovojant “už savo tiesą” reiškia būti abejingu?

Ne. Tai reiškia gyventi ir išlikti žmogumi net ir tuomet, kai vyksta karas.

Tai reiškia būti gyvu net kai labai sunku. Net tada, kai viskas vyksta ne pagal mūsų pageidavimus ir įsivaizdavimus. Juk būtent taip elgėsi mano tėtė, kai dar vaikas išėjo dirbti už grašius į akmens skaldyką. Juk būtent taip gyveno mano mama, seneliai, teta, kai juos taip kaip stovi išvežė į Sibirą…

…Kur buvo šabakštynas, jie kūrė namus.

…Jie mokėjo virti sriubą iš kirvio.

…Ir dainuoti dainas, aidint šūviams…

—

Šviesūs kambariai