Tylos dzen
95
Mokausi būti tuščia.
Vos tik ateina TA būsena, dažniausiai siekiam ją iš karto užpildyti – mintimis, jausmais, žmonėmis, vaizdiniais, tikėjimais- netikėjimais.
Ir vėl „užsigriozdinam” visokiausiais dalykais, kurie trukdo išlikti klausymo, girdėjimo ir nevertinimo fazėje.
Ka reiškia likti tuščiu? Oi, tai tikrai ne apie tuštybę:)
Tai reiškia būti atviru ir per save praleisti pasaulį kaip vandenį, nieko neužlaikant. Leidžiant, praleidžiant, paleidžiant…
Tuščia yra TYLA, kol nepripildom jos garsais, mintimis, emocijomis.
Tuščia yra akimirka iki žodžio.
Tuščias yra nežinojimas iki žinojimo.
Ir toje tuštumoje tiek galimybių KŪRYBAi!
…Kartais pati savyje jaučiu tą tuštumos baimę. Keista joje plūduriuoti. Lyg neturėčiau nei praeities, nei ateities. Lyg nepažinočiau tos moters, kurios kūno rūbą vilkiu. Lyg būčiau pamiršusi visus žodžius, kadaise skaitytas knygas ir sutiktus žmones…
Ir kaip sudėtinga išlikti toje tuštumoj, kai pasaulis brazdinasi aplink mano vidinių namų langus!
Jis trokšta mano dėmesio – kad jį pasivogęs, kurtų naujas formas, naujus tikėjimus, naujas iliuzijas.
Ach, iš tiesų juk ne naujas! Senas, tas pačias mąstymo programas, aprengtas naujais rūbais Skamba rokenrolas, o mes šokame valsą:)
Ką jaučiu? Kad visas pasaulis pavirto r e m i x u, kai “perdaromos” senos versijos į naujas, keičiamas ritmas, rimas, pavadinimai, bet esmė sena.
Miegantis posmodernizmas, atrajojantis pats save. KLONŲ KULTŪRA. Lengvai atpažįstama, lengvai suvartojama, lengvai … supratot…
Žinot, koks didžiausias išūkis man dabar?
Visa tai matant, jaučiant – neužsipildyti dalykais, kurie man dabar nereikalingi. Nepasiduoti pagundai dalyvauti, klausytis, klausti. Būti veiksme.
O LEISTI SAU drąsiai išbūti toje NULINĖJE FAZĖJE ir kurti iš jos, o ne pasaulio, su kuriuos susiliečiu, atspindžių. Ir nesusigundyti būt minios lengvai atpažįstama – man tai iškart signalas…
…Dabar nebėra tiek svarbu rūpintis fiziniu likimu.
Kiek svarbu likt skaidriu pratekančiu vandeniu be jokių priemaišų.
Ir drąsiai transliuoti tai, kas ateina tik per tave.
Tai yra tikras UNIKALUMAS – pasitikėjimas tuo, ką dieviškumas per tave transliuoja. Kartais tai gali būti labai nekomfortiška. Nes niekas aplink taip nedaro. Kartais kyla pagunda pasilyginti su kitais.
O kartais atrodo lengviau pasibelsti į „geriau žinančio” duris ir paprašyt „išmaldos” – parodyti kelią. Nei pačiam praeiti jį iš to taško, kuriame dabar esi. Gal netobulai, gal ilgiau, nei raketos šūvis, bet savo kojom ir širdim…
Vos tik mes pradedam liestis prie kitų, tie kiti labai greit „suteka” į mus ir nejučia imam sprausti patys save į iš kitų gautą formą.
Ir pradedam kurti naują galaktiką, skambant senos plokštelės muzikai…
Kas svarbu?
Nebekurti NAUJA, mąstant SENU BŪDU…
Foto. Vaidos Šetkauskė nuotrauka
#širdiesrinkodara, #tavoširdiestiesa
„Tavo širdies tiesa” https://bit.ly/41vt0U5