Žmogų saugo ne sienos. Ir ne rėmeliai ant sienų.

Net ne prognozės, kaip viskas bus. Kokios grėsmės ar pokyčiai laukia.

Galima bėgti į bet kokį pasaulio kraštą ir ieškoti geresnio ir saugesnio gyvenimo. Bet jo nebus, kol neatsiras saugumas, komfortas mūsų pačių viduje.

Ir kol neatsiras tikėjimas bei pasitikijėimas, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykt – pačiu geriausiu būdu. Nors protui ir sunku tai priimti, o emocijos rėkia – siaubinga, baisu…

Jei viduje jausime nerimą, baimę, piktumą – bet kurioje vietoje būdami pritrauksime situaciją, kurioje tai realizuosis. Energija sienų neturi, kas viduje – tą pritraukiame iš aplinkos, kurioje esame.

Todėl vienintelė išeitis dabar – atrasti atramą savo pačių viduje.

Tik čia – ramybės oazė, kurioje galime ilsėtis, kai aplink štormas.

Tik čia visuomet išliksime saugūs, nors pasaulis drebės…

Ieškoti atramos, palaikymo kituose – bergždžias reikalas. Tiktai vidinė jėga, kurią mes galime užsiauginti, gali padėti neatiduot savo dėmesio ir jausmų tam, ko nenorme, kad realizuotųsi…

…”Aš ne burtininkė, tik mokausi” – patinka man ši frazė:) Kartais atrodo, kad kalbu labai jau protingai, gal viską jau moku, žinau:)

Oi, ne, kiekvieną dieną mokausi dieviškumo, kvėpuojančio žmoguje, abėcėlės:)

Mokausi atjausti, bet į nieką neįsijausti. Įsijautimas atima mane iš manęs ir tada nebegaliu būti naudinga niekam, net sau. Atjauta gali padėti atkurti balansą ir išreikšti besąlygišką meilę, pagalbą tam, kuris kenčia., kam reikia pagalbos.

Kiekvieną dieną mokausi palaikyti balansą, nenukrypdama per daug į nieką. Tada geriausiai jaučiu, kaip manyje kvėpuoja dangus, o kojos remiasi į žemės jėgą.

Mokausi ir besimokydama dalinuosi tuo su kitais.

—