Mano vidus nebeatpažįsta to, ką mato akys.

Štai toks paskutiniųjų mėnesių pokytis. Regis, kažkas viduje išsiplėtė ir ėmė dominuoti.

Iš to jausmo žaidžiu šio pasaulio žaidimą. Žaidžia jį mano siela per materiją, išsiskleidusią formose, kurias vadinam gyvenimu…

…Esu turėjusi įvairių transformuojančių pokyčių. Iš pradžių jie vyko išoriniame, fiziniame gyvenime, skaudindami kūną ir širdį, atimdami, kaip tuomet rėgėjosi, tai, kas labai brangu.

Dabar suprantu, jog Kūrėjas žmogų kokiais nors būdais apriboja vien todėl, kad leistų jam vis labiau girdėt savo esmę. Jis nuima visus nereikalingus išorinius atributus, kad dar labiau susitelktume į savęs klausymą.

Dabartiniai pokyčiai vyksta vis labiau gelmėse. Negaliu sakyt, kad jie lengvesni – kitokie. Nes vis tiek daugiau ar mažiau liečia fizinę būtį. Tačiau drauge jie suteikia daug vidinės jėgos…

..Kai susitelki į savo gelmę ir iš jos, kaip paukštis iš inkilo, žvelgi į pasaulį, viskas jame atrodo kaip miražas – Maja. Pasaulis tave liečia tik tiek, kiek pats to nori, ar kiek moki jo neįsileisti.

…Tai būsena, kai vis labiau tampi kanalu, per kurį veikia Kūrėjas ir kuris nesitapatina su fizinėje realybėje atsirandančiais rezultatais.

…Tai būsena, kai gali bendrauti su visais ir priimti visus, bet renkiesi su kuo nori būti.

…Tai būsena, kai lengvai dalyvauji pasaulietiniame gyvenime ir niekuo neišsiskiri iš kitų.

…Tai būsena, kai pasitiki Kūrėjo vedimu, priimi siūlomas pauzes kaip patį geriausią variantą dabar.

Nesipriešini niekam, tačiau sąmoningai renkiesi mintis ir jausmus, kuriuos transliuoji į aplinką.

Renkiesi BŪTĮ, tačiau drauge kuri ir gražią, komfortišką BUITĮ:)

Ar tai paprasta? Ne visuomet. Nes esame įpratę klausytis ir klausti kitų. Protas apnuodytas informacija, kaip nenaudingu maistu, tiesiog isteriškai reikalauja visokiausių žinių, kurios toliau maitina protą. Bet drauge ir jį užblokuoja nuo mūsų pačių esmės, nuo dieviško beribiškumo.

Tik tada, kai išdrįstam į šalį nustumti visa, ką vadiname pasauliu, įvykiais, žinojimu, į mus, lyg saulės spindulys pro debesį, pradeda skverbtis Kūrėjo šviesa.

Kartu su ja ima skverbtis vidinis žinojimas, kuriame nereikia jokių žinių. Jis apgaubia širdį, paima už rankos ir veda dar giliau… Tada pajunti, kad visos formos, pavadinimai ima tirpti. Eini už jų. Ir pakliūni ten, kur “mapsai” kelio niekada nesuras…

Ar tai mistika, ezoterika? Ne. Tai toks pat gyvenimas, kaip ir tas, kurį dabar mato akys, liečia rankos. Tačiau žinok, yra ir tas, kurį gali matyti tik savo širdimi. Žinau, skamba beveik banaliai, nes dabar daug kas apie tai kalba.

Tačiau tuos, kurie iš tiesų ten yra, galima pajaust iš karto. Jie mažai kalba. Jie spinduliuoja TAI į erdvę ir kalbina kito žmogaus širdį šviesos kalba.

…Žodžiai vis labiau eina į antrą planą. Tačiau didžiajai daliai žmonių vis dar reikia žodžių.

Be žodžių jaučiamės nesaugūs, pasimetę, trūkumo jausme.

Tačiau pamažu, labai iš lėto pereiname prie komunikacijos būsenomis, energijomis, kurias išspinduliuojame.

Tos energijos ateina ne tik iš mūsų. Jos per mūsų atsivėrimą, per šviesos kūnus ateina iš subtilių pasaulių, iš Kūrėjo.

Todėl dabar, visų, jau pramerkusių akis tikslas – leisti sau atsiverti dar labiau ir priimti Kūrėjo dovanas, kurios skirtos absoliučiai kiekvienam…

—

Birželio 15 d. kviečiu į grupinį vedimą besikleidžiančioms moterims „Žydinti alchemija”. REGISTRACIJA. https://bit.ly/42nlHNH

—

Registracija ir informacija – komentaruose.

Foto. Vaidos Šetkauskės nuotrauka.