Ant arklio išdidžiai sėdintis vyrukas – mano tėtė, Jankūnų Kaziukas iš Šeduikių kaimo. Čia jam – septyneri ar aštuoneri. Kas tais sunkiais laikais sugebėjo jį ,,nutraukti“ fotoaparatu ant arklio, senųjų namų kieme – iki šiol paslaptis…

Ši juodai balta, su švelniu rusvu atspalviu nuotrauka man ne tik labai graži, bet ir daug kalba apie tėtę. Iki šiol, sulaukęs 81-erių, jis toks pat, žvelgiantis šiek tiek iš aukščiau į priekį, rimtas ir atsakingas: pasakė – padarė, pažadėjo – įvykdė, geriau anksčiau, nei vėliau, darbas – vilkas, gali ir pabėgti, eik ir dirbk, netingėjęs…

Todėl ir išėjo dirbti, sulaukęs vos 14-os, baigęs septynias klases. ,,Tada visi dirbo, jeigu tik rasdavo darbo“ ,- ištaria tėtė. Jo balse nėra apgailestavimo ar skundo nelengva dalia. Pirmoji keturiolikmečio darbovietė buvo akmens skaldykla.

,,Ten akmenis maldavo specialiomis mašinomis, o mes, vaikai, su ,,tačkom“ metalininiais rateliais, juos vežiodavome. Dabar tai daro transporteriai, o mes viską – rankom…“- pasakoja. 1955-aisiais tokių dirbančių keturiolikmečių buvo apstu.

Dešimt metų po karo. Dar galiojo pigieji rubliai. Tėtė už mėnesį sunkaus darbo akmens skaldykloje gaudavo 30 rublių. Kapeikos…

Į mokyklą taip niekada ir negrįžo. Iki šešiolikos darbavosi vietiniame kolūkyje, o gavęs pasą, patraukė į Latviją, Salaspilio durpyną, kur per dieną privalėjo iškasti normą – 30 kubų durpių.

Nusipirkdavo strimėlių su duona – ir visas maistas. Tiek privargdavo darbe, kad krisdavo į lovą be jokių sapnų. Tačiau, pradirbęs durpyne visą sezoną, sugebėjo susitaupyti ir nusipirko… medžiaginį lietpaltį! Į Šedukių kaimą šešiolikmetis dabita grįžo laimingas.

,,Va, matai, dirbo, užsidirbo ir lietpaltį nusipirko“,- kalbėjo kaimo žmonės, Kaziuką pavyzdžiu kitiems vaikams rodydami…Tėtė buvo imlus technikai, jam lengvai paklusdavo traktoriai, kombainai, sunkvežimiai, akmenų sprogdinimo mašinos, kelmarovės. Išvažiuodavo visai savaitei į mišką, raudavo kelmus kirtimuose, pats turėdvo susirasti kur nakvoti…

O paskui išėjo į armiją.Su vaikystės draugu Antanu tapo tankistais. Trims su puse metų – tarnystės laiką netikėtai prailgino Kubos krizė.… Iki šiol kasmet du buvę tankistai susitinka paminėt iškilmingą datą, kai armijon išėjo… – Jauni, būdavo, ir prisidirbdavom,- juokiasi tėtė, prisiminęs armiją.

– Kartą visą parą traukiniu tankų važiavom parsivaryti kartu su būrio vadu. Na, jis supratingas, leido mums, kareiviams, traukinio restorane alaus išgerti. O mes pasiėmėm dar ir degtinės.… Susipylėm į alaus bokalus. Ateina karininkas, patikrina, mato, kareiviai alų geria, viskas tvarkoje, nieko nesako. Tačiau šis šposas baigėsi lūdnai: visi prisigėrė, vadą nubaudė, o manęs namo atostogų nebeišleido…

…Visą gyvenimą tėtei niežtėjo rankos ką nors veikti. Ypač tai, kas nauja, ko dar niekuomet nedarė. Kai kiti po darbų ilsėdavosi, vasaromis, atostogų metu, jis eidavo dirbti: pjauti pakelių žolės, remontuoti kitų žmonių namų, dažyti, kalti, klijuoti, statyti…

Ir net gūdžiais socializmo laikais, turėjo savo mažą versliuką: veždavo į Baltarusiją kitų kolūkiečių užaugintus grūdus, galvijus. Pats pasikraudavo patamsiais ryte ir sunkvežimu, traukiančiu vos 60 km per valandą, dardėdavo į Baltarusiją…

Kaip ir pridera, pats šeimai pastatė namą. Užaugino ir į mokslus išleido mus, tris vaikus. Dabar daug skaito, domisi politika ir, kas linksmiausia man, būdamas 81 metų, puikiausiai išmano šiuolaikines technoligijas: sąskaitas apmoka internetu, naudojasi feisbuku ir sako, kad vienintelis yra perskaitęs visus mano straipsnius:)

,,Tėte, o kuris darbas tau labiausiai patiko?“- smalsauju.

„Visi patiko. Kaip gali nepatikt? Imi be kalbų ir darai… O darbo visuomet yra, tik reik norėt dirbti“,- ištaria tėtė.

Ir išeina pjauti žolės savo kieme…

–Štai toks jis. Žinau, jeigu turėtų lėktuvą, atskristų į Indiją manęs pasiimti… 🙂

2020 06 07 (Indija)

Patiko? Pasidalink: