Kartais nutinka taip: gyveni, gyveni. Ir užsizulini. Sukiesi tame pačiame rate, vis ieškodamas paprasto žmogiško kokios nors situacijos sprendimo…

Nes juk nepatinka būti neišsprendus! Nepatinka tik stebėti tai, kas vyksta! Būtinai reikia kokio nors veiksmo, o dar geriau – šimto veiksmų!Ir dar nepatinka ta būsena, kuri vis atveda į tą patį tašką. Nors pasitelki visus savo „žinojimus”. Galop pasitelki svetimus „žinojimus”. Darai viską maksimaliai iki galo, su brandaus žmogaus atsakomybe. Su archeologo kantrybe iššliaužioji visus savo vidinio pasaulio tunelius. Su padidinamuoju stiklu ištyrinėji kiekvieną grumstelį ant savo tako…

Akimirką, regis, kad štai, jau supratai, išlukštenai tuos X failus.

Tačiau ratas apsisuka – ir vėl tas pats! Vėl viskas iš pradžios. Pradeda atrodyti, kad jau niekuomet nieko nepakeisi, kad iki gyvenimo galo vis kartosi pats save…

Vertinsi, dėsi ant svarstyklių, sversi savo tobulumus ir netobulumus…Kelsi sau kartelę, nes juk kaip kitaip?

Tačiau be paliovos ieškodamas sprendimų, tame nuolatiniame vidiniame bruzdesyje prarandi tėkmės jausmą. Ir tuose ieškojimuose, bandymuose išsiaiškinti, suprasti, atrasti, išspręsti – pagimdai įtampą. Nors būtent nuo jos juk ir bėgi, ieškodamas tų nelemtų sprendimų!

Tuose ieškojimuose prarandi labai brangias akimirkas, kuriose tiesiog būni, patiri, mėgaujiesi… Paprasčiausiai gyveni, o ne kariauji pats su savimi, nors tai vadini gražiai – sprendimų ieškojimu…

Tuose ieškojimuose pražiopsai paukščio sparno šnaresį, kai jis purpteli nuo šakos ir tupia ant kitos. Ar besiruošiančio sprogti kaštono pumpuro lipnų spindesį. Nebeužuodi pavasario pradžios kutenančio jausmo, kuris sunkiasi bundančių medžių kamienais…

Nejauti nei maisto, nei gyvenimo skonio, nes visas kūnas, visos mintys susitelkusios į sprendimą.

Ir pats dingsti tame siekime, tame veiksme – visas iki panagių. Lyg juodojoje skylėje. Nesvarbu, kad uždarytas tarp keturių sienų, tačiau savo galvoje bėgi maratonus greičiau nei koks Boltas…

Tačiau įdomiau kai kas kita. Nejučia tas gumulas, spazmas, neįšspręstas klausimas, kuris atsirado tarsi kliūtis, trukdanti patirti gyvenimo pilnatvę, užveda išoriškai ant senos, tačiau vidine kokybe – ant visiškai naujos spiralės vijos! Tu atsiduri lyg ir toje pačioje starto linijoje, tačiau visai kitoks. Nugrimzdęs į liūnus, juose išgyvenęs, ir šiandien tyliai švenčiantis savo Velykas…

Šviežesniu žvilgsniu, gavęs dovanų naują kryptį, subtilesnius suvokimus, patirtis, naujas vietas ir net naujus žmones. Išoriškai lieki toks pat, o viduje – nukeliavęs tūkstančius kilometrų.

Apsukęs didelį didelį ratą, keliaudamas per save lyg per nepažįstamą šalį. Ir vieną apniukusią, niekuo neypatingą dieną vėl sugrįžti į savo pradžią lyg į namus.

Tarsi toks pat, bet vis labiau gyvas. Ir vis labiau tuščias indas. Per kurį pilna burna vėl trykšta gyvenimas…

—

Foto. Kristinos Flour nuotrauka (pagrindinė)

Almos Riebždaitės nuotrauka. Vieną kartą Indijoje, įsitvėrus į M. Gandžio kelionių lazdą 🙂

Patiko? Pasidalink: