Šiąnakt kažko prabudau ir pirmas dalykas, kurį užčiuopė mieguista sąmonė, – tai grįžtančių iš svetur paukščių garsas.

Sapnuose skendinčio miesto tyloje jis skambėjo kaip iškilmingas sugrįžtuvių maršas!

Vienas, paskui kitas čaižus klyktelėjimas aksominio sparnų mojavimo fone….

Ir labai greitai keliauninkai nutolo… Matyt, vieta, kurią jaučia, kaip namus, paukščiams dar buvo toli…

***
Regis, paprastas dalykas, kurio net įvykiu nepavadinsi.

Tačiau apėmė toks nerealus džiaugsmas!

Gulėjau užsimerkusi, nei kiek nesigailėdama, kad prabudau ir mąsčiau:

~ kas juos veda,
~ kas juos pažadina,
~ kas nurodo kryptį,
~ kaip jie randa tai, ko reikia būtent šioje kelionėje?

Iš kur ta drąsa – leistis į tokį ilgą kelią, orientuojantis tik vidiniu kompasu?

Iš kur tas žinojimas, kad štai dabar, kai kalendorius rodo vos vasario pradžią, jau laikas sugrįžti?

***
Gamtos žinovai gali užmėtyti faktais, kas, kur ir kodėl. Bet aš ne apie tai.

Mane visuomet „veža” dalykai, kurie atskleidžia dieviškumo išmintį per, regis, tarpusavyje nesusijusius dalykus.

~ Jeigu paukštis turi tą vidinį kompasą, vadinasi ir žmogus jį turi.
~ Jeigu paukštis gali leistis į tolimą kelią, vadovaudamasis pojūčiu, vadinasi, jį turi ir žmogus.
~ Jeigu paukštis besąlygiškai pasitiki tuo, ką jaučia, vadinasi, tai gali ir žmogus…

Foto. Vaidos Šetkauskės nuotrauka. 

Patiko? Pasidalink: