Mes vienas kitą jau neblogai pažįstame, nors nė karto nesakėme “labas”. Mūsų žvilgsnius skiria koks dešimt metrų oro ir nesvarumo būsenos – jeigu šokčiau nuo savo kambario palangės į jo balkoną. Jo gyvenimas taip arti, kad, regis, galiu ranka pačiupinėti išpuoselėtus gėlių lovelius, kuriuos rytais jis nuglosto žvilgsniu. Galiu užuosti jo geltonas našlaites, margas spriges ir oranžines nasturtas. Kartais jis į savo didžiulį balkoną išeina tik su chalatu, susirūpinęs dairosi į visas puses – gal nori sužinoti, iš kur vėjas pučia?

Jo butas labai erdvus, o svetainėje už didžiulio stalo, nuolat vakaroja kažkokie žmonės ir žmona kartais išeina į balkoną, pasisukinėja kaip paukštė, išpučia cigaretės dūmą pro burną ir vėl skubiai mauna vidun.

Kartais jie kepa šašlykus, o čirškančios mėsos dūmai – jeigu palankus vėjas – atkeliaja tiesiai į mano kambarį. “Galbūt ir mano smilkalai aplanko juos”,- mintyse pasivaipau, įsivaizduodama tai kaip mažutį keršto planą.

Man atrodo, kad kaimynas niekur nedirba, nes nuolat jį matau namuose: valgantį, glostantį keistos veislės katę, kuri neturi kailio, kalbantį telefonu, kepantį šalykus. Tikriausiai ir jis apie mane tą patį galvoja…

Nežinau, ar jis man patinka. Nors ilgainiui „prisigaudžiau” apie jį tiek daug visokių smulkmenų, kad net baisu pagalvoti, jog galiu iš to sudėti paveikslą, tačiau greičiausiai labai neatitinkantį tikrovės. Ir dar mane glumina, kad apie jį, gyvenantį už oro sienos, žinau daug daugiau nei apie kaimynus, su kuriais gyvenu vienoje laiptinėje.

Kartais aš jį stebiu pro užuolaidos audinį ir apsimetu, kad manęs nėra, o jis irgi žiūri kažkur į tolį, panašu, kad gal net į mane. Ir tada truputį išsigąstu, kad jį stebiu. Ir kaip tyčia, jis taip pat nusuka žvilgsnį. Gal irgi pagalvojo tą patį?:)

—

Na, taip, žinau, paprasčiausiai būtų vieną dieną pasakyti jam labas. Bet abu užsispyrusiai tylime:)

—

Taigi mes esame artimi kaimynai, tačiau iš tiesų – labai tolimi…

Patiko? Pasidalink: