Aš atpažįstu tą jausmą, kai laukiu, kad kas nors paglostytų. Kad įteiktų saldžiai kvepiančią dėmesio gėlę, kad pasakytų, kokia esu svarbi ir reikalinga, kad pagirtų, jog pakėliau prie namo besivoliuojančią šiukšlę. Aš atpažįstu tą akimirką, kai noriu žūtbūt patikti ir būti gera, nors mano vidus sako: “Palikit ramybėje, noriu būti sau ir su savimi”.

Aš atpažįstu tą pasirinkimo galimybę, kai matau dvi to paties dalyko skirtingas puses ir tik sekundės lems, kurioje barikadų pusėje dabar atsidursiu.

Aš atpažįstu, kai noriu įrodyti, jog esu teisi, geresnė už kažką, ko net niekada nemačiau.

Atpažįstu tą jausmą, dar iki susierzinimo, kai viduje kyla galinga banga ir nori mane sudraskyti ir atpažįstu, kada pasirenku giliai įkvėpt ir paleisti tai, kas siekia mane užnuodyti.

Aš atpažįstu tą jausmą, kai burna veriasi kalbėti, nors prieš kelias dienas pažadėjo “Niekam nesakysiu”. Tą inertišką norą sakyti sakyti ne dustant iš pasitenkinimo, nors kažkas viduje meldžia laikytis pažado.

Aš atpažįstu, kaip nuodingai malonu kritikuoti kitą ir pritariamai linksėti galva, kai kiti tai daro.

Aš atpažįstu, kaip noriu duoti geresnio buvimo receptą, nors niekas manęs to neprašo.

Aš atpažįstu puikybės pranašą, kuris ima glostyti mano galvą, kai kažkas pagiria.

Aš atpažįstu, kaip sunku jausti ramybę, kai kažkas tave puola ir meilę atiduoti vietoje pykčio.

Aš atpažįstu save visokią. Aš atpažįstu tą akimirką, kuri yra iki veiksmo Ir tada prašau pagalbos. Nes viena esu bejėgė.

Patiko? Pasidalink: