Išeinu ryte į parduotuvę. Priešais mane eina “bendžaminas” arba ne taip gražiai – bomžas. Eina labai iš lėto, koją vildamas už kojos. Šypsosi, žiūri į mane. Prisimenu jį, kelis kartus nakvojo laiptinėje, o aš jį vis išprašinėdavau.

Toks, atrodo, gerutis, nekonfliktiškas. Kai varydavau, jis man vis sakydavo: jūs tokia gera, nevarykite manęs, aš nieko bloga nedarau. Na, gal tik smirdžiu truputį.

Kai taip kalba, net ir varyti nesinori, tiesa?

Taigi eina jis priešais mane, šypsosi. Stabteli.

– Oi, kokia graži ponia! Kad jau tokia graži, tai negaliu nepaparašyti. Gal 12 centų?

– Ne, ne,- juokiuosi.

– Na, ir kas čia dabar yra. Kaip tik graži, taip ir neduoda!- regis visai nenusiminė dėl tokio mano atsakymo ir nuėjo tolyn…

Patiko? Pasidalink: