Bet kurią situaciją galima apšviesti meile.

Ir situacija keisis, problema tirps kaip ledas pavasarį. Ji nebus “sunkiai atdirbta” ir sėjanti sunkumą ateityje, o lengvai išsisklaidys …

Mūsų dėmesys, kupinas meilės, keičia į šviesą viską… Net jei fiziniame pasaulyje tas reiškinys lieka, jis pamažu minkštėja ir ilgainiui išnyksta…

Tai, ką sakau,- ne iš oro, knygų ar išgirdus iš kitų. O iš savo asmeninės patirties. Ištyrinėjus, patikrinus, sukaupusi aibę stebuklingų pokyčių pavyzdžių.

Ir nesakykit man nieko apie tas aktualijas, kuriomis apipinta dabartis. Ir neprikiškite jų kaip pavyzdžio, kad oi, kiek žmonių nori, kad t a i “ištirpų”…

Neištirps. Bent jau artimiausiu metu. Nes mažai kas iš tiesų to nori. Nes ne meilė šviečia “norėtojų” širdyse, o neapykanta. Nes būti sunkume yra daugeliui „normali” būsena…

…Argi galima vienus mylėti, o nekęsti kitų, linkėti mirties?.. Vienus iškelt į padanges, kitus trypti su žemėmis.

Argi meilė skirsto, dalina?.. Meilė tiesiog yra arba jos nėra.

Iki tokio jausmo, kuris neskirsto, reikia nueiti ilgą kelią, žvelgiant į savo širdį be saviapgaulės ir ravint save kiekvieną akimirką iki tyrumo…

Bet… Kiekvienas turi teisę būti ten, kur yra ir matyti tai, ką nori matyti. Ir tai vienintelis skirtumas, kuris dabar skiria žmones vienus nuo kitų. Kuris skiria tų žmonių realybes. Vieni toje pačioje vietoje mato viena, kiti – kardinaliai kita…

Kai nustos žvangėti kardai, iškelti vienų prieš kitus, tada pamažu ateis pokyčiai.

Kai susidarys kritinė masė tų, kurie meile apšviečia savo ir arti esančiųjų gyvenimus, tada pasikeis ir fizinė realybė.

Tačiau tie, kurie rinksis matyt ir kas kartą išryškinti problemas, skausmus, kančias, ir toliau ten gyvens bei šauks tiems, kurie mato kitaip: jus akli, apsimetėliai, nejautrūs:)

Taigi, kaip ir buvo skelbta prieš kelis tūkstančius metų, kiekvienam jau yra ir toliau vis labiau bus duodama pagal tikėjimą

Kuo tiki, – tą matai. Ką matai ir kuo tiki, to daugėja