Būna dienų

Būna dienų, kai šalia nėra nieko, su kuriuo galėtumei kalbėtis…

Apie tai, kas jautru, kartais ir pačiam nesuprantama. O taip norisi save įgarsinti, išgirsti savo balsą ir atpažinti savo paties pabiruose žodžiuose esmę…

Ne visuomet – trykštančią fejerverkais. Ne visuomet švelnią ir pūkuotą.Būna dienų, kai šalia nėra nieko, kas tiesiog pabūtų ausimis. Klausytų ir nediagnozuotų esamų ar nesamų ligų, niekaip neveiktų tavęs – trapaus ir besiblaškančio savo paties Kosmose.

Neužklijuotų etikėtės akimirkos būsenai, su kuria atėjai, prisiglaudei – toks trapus – prie įsivaizduojamai tvirtesnio kamieno. Ir neskubėtų vertinti bei duoti patarimus.

Nes dažniausiai mums juk jokių patarimų nereikia… Visus atsakymus žinome patys, tačiau juos išgirsti trukdo vidinė sumaištis. Kartais trunkanti tik akimirką, o kartais užstęsianti iki kelių dienų ar net mėnesių. Ištaškanti, išbarstanti po kaulelį taip kruopščiai save lipdytą…

Ir kas tada? Kai nėra to, kuriam galėtumei visiškai atsiduoti ir atiduoti save – be kaukių? Nepagražintą. Be makiažų ir įvaizdžių. Truputį apglamžytą, šiek tiek pavargusį nuo vidinio spurdėjimo? Bandantį save priimti kaip gamtą, kurioje ir teka upeliai, ir šniokščia jūros, ir lyja lietus, ir šviečia saulė. Kur viskam yra vietos. Ir viskas reikalinga…Viskas svarbu.

O štai tada atsiranda baltas lapas. Kuris priima viską. Išklauso. Neduoda patarimų, tačiau bendraudamas su juo, gauni visus atsakymus pats iš savęs.

Iš savo vidaus, kuris kalba tavo paties žodžiais, besiveržiančiais iš pačių sielos gelmių.Baltas lapas neteisia ir neklijuoja etikečių. Jis jaukiai apgaubia tave tavo paties žodžiais lyg balta skara.

Baltas lapas neišduoda. Jis neprimeta ir negydo. Tačiau leidžia pačiam sveikti…

Foto: Delaram Bayat ir Dovilė Čižaitės Jonikės foto