Kai ateina akimirka dalintis subtiliais dalykais, kažkas mano viduje – prisipažinsiu – šiek tiek įsitempia.

– Ar dabar tas laikas?

– Ar mane supras?

– O gal dabar geriau nutylėt?

– Gal geriau pailsėti savo saugiame „neišsireiškimo” užutėkyje? 🙂

– Taigi, gerai, tavo fb siena pabus tuščia, o mintys – niekam neišsakytos. Kam jos reikalingos…🙂

– Galėsi vaikščiot gatve lyg niekur nieko:)

– Galėsi šypsotis nieko nereiškiančia malonia šypsena – ach:)

– Galėsi švelniai ginti šuns teisę vaikštinėt po besiskleidžiančiu kaštonu – žemėje, kuri nepriklauso nei šuniui, nei tau…

Dalintis.

Tai stipriau net už meilę.

Todėl nustumiu šalin baimę, nepasitikėjimą ir kitus jausmus, kurie anksčiau mano gyvenime grojo pirmuoju smuiku.

Dalintis.

Nes tik taip jaučiuosi iš tiesų gyva. Tik taip jaučiu, kad per mane teka jo didenybė GYVENIMAS, atnešantis žinutes, kurios skirtos ne tik man…

Dalintis.

Tai jausti susijungimą su sielom, kurios gal dar neprisimena savo didžios kelionės. Arba jaučia širdim ir ieško kelio be kelio – erdvės nepažymėtos jokiuose žemėlapiuose…

Dalintis.

Nors nežinau tikslo to, kas dabar vyksta. Net negalvoju per daug apie tai.

Tačiau viskas, kas vyksta mano ar jūsų gyvenime, liudija, jog kiekvienas esam vedamas į galutinį išsipildymą.

Jis gražus, tas išsipildymas. Kaip saulės spindulį pagavusi ir pievoje labai ryškiai pražydusi pienė…

„TARP DANGAUS IR ŽEMĖS. TAVO VIDINĖ JĖGA.

Įsigyti: https://bit.ly/3LeXORK

Patiko? Pasidalink: