Dievo akimis. Pasitikėjimas

Iš tiesų mes juk nieko nežinome. Nei kas yra Dievas, nei kaip sutvertas pasaulis, nei kas bus, kai mūsų nebus. Yra tik teorijos, versijos, spėlionės, kuriomis vienu ar kitu gyvenimo etapu tikime.

Nes taip saugiau – kuom nors tikėti…Nes jeigu nėra bent kokio tikėjimo – Leninu, Buda, šventyklos tarnu – siaubingai baisu, nes už viso to, ko nesuprantame, plyti praraja, nežinomybė, neapibrėžtumas…

Vaikystėje stveriamės į žaislus ir tėvus. Paauglystėje – į draugus, paskui į sutuoktinius, darbus, realizacijas, partijas, valdžią – kuri gera arba negera, tačiau yra apie ką bent galvoti. Yra ant ko pykti. Yra su kuo nesutikti. Yra, ką kaltinti!Ir yra jausmas, kad gyveni. Tiksliau, negyveni, nes visą laiką mintys ir jausmai kažkokiuose paraleliniuose pasauliuose. Kažkieno kito teorijose ir pasiūlymuose. Nes taip saugiau.

Tačiau iš tiesų už viso to – tik baimė – pasilikti vieniems su nežinomybe, su neapibrėžtumu.O žmogui vis dar reikia žūt būt į kažką įsitverti. Jam reikia kokių nors apibrėžtų atributų, kad jis neijaustų nesaugus, nevienišas……Skirtingais etapais siela mus šaukia skirtingais keliais.

Ir mes patikime, kad tas kelias, kurio šauksmą pajutome, yra pats teisingiausias. Taip, teisingiausias. Tačiau tik mums ir tik šiame etape. Pasikeis vėjo kryptis, t.y. sąmonė išaugs dabartinius drabužėlius ir ji šauks eiti tolyn, gilyn! Tai taip masins, – kaip narkotikai, taip vilios, kad norėsis eiti tuo keliu net ir skaudančiais keliais. Tas būties, dvasios šauksmas toks saldus…

Laimingi ir …nelaimingi jį pajutę. Nes kelio atgal po to nebėra…Kai sužinai ir pajunti, kaip veikia Dieviškumo dėsniai.Ir, žinote, pasakysiu iš patirties: tik vienas dalykas tikrai gebsti. Tai – visiškas atsidavimas ir pasitikėjimas tuo, kas yra, kas vyksta, kas buvo ir kas bus.

Nes bet kas, ką vadinsime panacėja,- yra tik pagalvėlė nuo skausmo ir kelių nubrozdinimo, kurios laiku nepasikišus griūvant, – vis tiek nusibrozdini..O pasitikėjimas viskuo, kas yra, kas vyksta, – kaip pačiu palankiausiu, reikalingiausiu, teisingiausiu, Aukščiausios Dvasios mums duotu dalyku, atsivėrimas, o ne noras tuojau pat susišvirkšti nuskausminamųjų, prisidėti kokios nors religijos ar Dievo vardo trauklapį -, nieko iš mūsų neprašo ir visuomet yra kartu!

Tiesiog pasitikėti. Be jokių prisigalvojimų. Be jokių vietinių anestezijų ir mažų burtų, be barterių su Dieviškumu – aš , Dieve, tau duosiu tą, o tu man, prašau, duok aną…Gerai? 

Pasitikėti absoliučiai viskuo. Užmerkt akis ir leistis vedamam gyvenimo. Kaip aklam, tačiau reginčiam Dievo akimis…Ir jis tikrai mus nuves pačiu geriausiu keliu… Tikrai!

Ištrauka iš „Ašramo užrašų”