Na, labai gražus man dabartinis  gyvenimas:)

Taip įdomiai ir aktyviai jis klostosi. Domėjausi ir domiuosi procesais – giluminiais, ne tais, kurie matomi, girdimi, sakomi viešai. 

Manau, jau laikas pradėti matuotis savo vidinę temperatūrą žinote kaip? Hercais:) Matuoti kiekvieną dieną, akimirką, – kiek meilės, dėkingumo, džiaugsmo dabar manyje?

Fiziškai jaučiu, kaip kyla žemės vibracijos – ojojoj, tik spėk su jomis. Šumano rezonansas beveik kas dieną žybteli virš 40 Hz, o kartais ir daugiau. Džiaugsmo, dėkingumo, meilės dažnis jau tampa gražia Žemės tendecija. 

Tačiau kiek daug žmonių dar eina prieš ją – kovoje su kitaminčiais kitatikiais, skirstydami – su danieliu tu ar su lemanu, kančioje, dramoje… Vis dar  Žuvų epochoje,  kurios dominuojantis dažnis vos – 8,7 HZ…. O  visa, kas gyva aplink  – jau alsuoja didinga Vandenio epochos begalybe…. 

Fiziniai kūnai, gyvenimai, emocijos, vertybės nebeatlaiko vibracinių disonansų…

O dar magnetinės audros „įmeta malkų” į kosminį pečių – net dūmai rūksta:) Iš Visatos ateina absoliučiai nauja informacija ir ji „išsipakuoja” labai greitai, nes vėl eilės laukia nauja „porcija” kvantinių kodų:) 

Ir taip be perstojo. Mūsų kūnams nėra lengva. Jais reikia labai rūpintis, padėti – kokybiškas ir gyvas maistas, fiziniai pratimai, pasivaikščiojimai miške ir t. t. Taip pat – sąmoningas suvokimas, ką jaučiam, ką galvojam, kur mūsų mintys, kokią realybę jos kuria? Tą, kurios norim, ar tą, kurios nenorim?

Tiesa, kiekvienam tie pokyčių dūmai savaip rūksta. Vieni toliau sukasi savo „virtuvėlėje” – darbas, namai,tv, delfis, alga, turkija . 

Kiti gi bando iš tos virtuvėlės nosį iškišti toliau, giliau, plačiau…

Tai padaryti dabar nerealios galimybės visiems. Tokių galimybių kelis tūkstančius metų, o gal ir dar daugiau,  nebuvo….

Bet. Visi esame ten, kur turime būti. Procesai kiekvienam vyksta savo laiku. Savaip. Su savo  patirtimis. Su tais žmonėmis, kurie yra aplink. Su specifinėmis situacijomis.. Kartais labai labai labai skaudžiomis…

Tačiau mes, žmonės, pagaliau pradedame išaugti „paaugliškos” sąmonės marškinėlius.  Mes tikrai keičiamės!!! Nors atrodo, kad gal ne visi, gal per lėtai…

…Labai labai tikiu žmonėmis. Juose gyva ir vis labiau ryškėjančia šviesa. Labai tikiu šviesiu, gražiu ir absoliučiai kitokiu gyvenimu – jis jau nebetoli. Jis ateina. Gal neapsikaišęs gulbės plunksnomis ir ne gulbės pienu vis dar nešinas, bet ateina… 

Gal kai kam ateina drauge su nelauktais pokyčiais ir tada atrodo, kad aplink tik skausmas, tik tamsuma…

…Svarbiausia – nesusireikšminti ir nesilaikyti to, kas buvo. Vis tiek kada nors mes visi turėsime išmokti paleisti šį fizinį, materialų pasaulį ir išeiti į kitą.

Vis tiek kada nors teks nerti į tariamą nebūtį – lyg į šaltą  nepažįstamą vandenį ir iš jo išnerti kitoje būtyje…

Todėl drąsiai priimkime viską, kas ateina ir kas išeina. Tai – mūsų gyvenimas. Nuostabus, nepakartojamas, kupinas nuotykių, kurie prasidės tik tuomet, kai juos įsileisime:)

Patiko? Pasidalink: