Išsiplėti ar susitrauki?

spalio 11d.

157

Esu labai įdomiame vidinių patyrimų etape. Tokiame, kai viena realybė byra ir statosi kita. Visas šis „statybos” procesas vyksta ne kur kitur, o mano pačios viduje.

Tie dalykai, kurie metų metus buvo nugulę kaip tiesa, staiga ima rėkti melu, o jų vietą užima nauji, gyvybe vibruojantys suvokimai. Ir, svarbiausia, jų negaliu ignoruoti, nors ir baisu kartais, nejauku su nauju vidiniu turiniu išeiti į dienos šviesą, skleisti tai aplink, dalintis su žmonėmis.

Viduje toks gyvas tikros gyvybės patyrimas! Ne įprastų pojūčių – kvėpavimo, valgymo, žiūrėjimo, lietimo mechaninis naudojimas, ne kalbėjimas “kaip visi”, darymas “kaip visi”, o ramus leidimas būti vedamai to, kas gyviau nei gyva.

Ir, žmonės, tai tikrai nėra patogu! Atvirkščiai, dažnai labai nekomfortiška…

…Šiuo laikotarpiu iš mano gyvenimo išeina daug žmonių. Ne, fiziškai jie lieka, tačiau tuose neaprėpiamuose vidiniuose pasauliuose mūsų laikas ima tiksėti kitaip. Ir mūsų realybės nebesusiekia…

Nesakau, kad dėl to visiškai neliūdžiu. Gaila, kad tai, kas drauge buvo “užgyventa” metų metus ir ką kadaise drąsiai vadinau draugyste, kažkur išgaruoja…

Tačiau ateina nauji žmonės – gaivūs, gyvi, tikri kaip pats gyvenimas! Nekišantys galvos į smėlį, išdrįstantys augti kartu su tėkme, spinduliuojantys drąsa ir mane įkvepianys drąsai – kurti ir gyventi taip, kaip jaučiu, o ne taip kaip reikia, ne taip, kaip visi. Ne saugiai, o drąsiai…

=========================================================

Pasidalinsiu, kas susidūrus su kokia nors situacija, man yra lakmuso popierėlis, akimirksniu išryškinantis – mano tai ar ne ir parodantis veikimo kryptį?