Truputį metaforinį, truputį tikrą.

Ribą, už kurios – kažkas visiškai nauja.
Nežinoma vyksta.

Net nežinau, kaip save iki to privedu:)
Nevedu:) Tiesiog einu vedama.

Jaučiu tuos riboženklius,
už kurių keisis viskas….

Hmm… Galėčiau ramiai padūlėti.
Bet, kai esi vedama, žinai –
pasirinkimo nėra…

Eiti!

Gyvas gyvenimas,
viskas kuriasi ir persikuria.
Ir tai vyksta taip greitai,
kad nespėju pati su savimi…

Suvokimai užklumpa
tarsi liūtis vidurvasarį,
o tu išėjai be skėčio –
be jokių apsaugų
nuo būsimų nesaugumų:)

Tik tyrai tikėdama vedimu.

Gaila kartais tik…

Vis mažiau veidų atpažįstu,
daug mažiau, nei prarandu…
——————————
O dabar – muzika !!!

Patiko? Pasidalink: