Kur mūsų vieta arba Kaip išlipti iš stalčiaus?

Kai man buvo koks 14-16 (jau nebepamenu) vieną vasarą pradėjau dirbti, „kad pajausčiau pinigų skonį”.Akušerė teta Genutė man padėjo įsidarbinti Utenos gimdymo namuose – indų plovėja.Darbas atrodė paprastas – surinkti indus iš palatų, juos išplauti ir išdalinti maistą per pusryčius, pietus ir vakarienę.Regis, nieko sudėtinga. Bet baltarankiam vaikui, niekuomet nieko nedirbusiam, tai buvo truputį kosmosas:)Bet šios istorijos esmė kitur…

… Pamenu tą dieną, kai vienu metu pradėjo gimdyti dvi moterys. Man keturiolika, plaunu indus. Riksmas ir dejonės. Apsimetu, kad negirdžiu, nors mintyse sakau, kad „niekuomet negimdysiu”, jeigu jos taip rėkia, vadinasi, tai taip baisu…

Staiga į mano indų plovimo kamarėlę įbėga akušerė išpūstomis akimis: „Greičiau, einam!” – įsakmiu tonu sušuko.Sekiau jai iš paskos, kol atlėkėm iki gimdyklos. Ten vienu metu gimdė dvi moterys. O akušetė tik viena….

Tuo pačiu įsakmiu tonu akušerė man, keturiolikmetei indų plovėjai liepė stoti prie vienos gimdyvės ir komandavo, ką turiu daryti toliau…Viską prisimenu kaip per sapną. Atsipeikėjau prie liepsnojančio pečiaus su dviem maišeliais, kuriuose buvo pagimdžiusių moterų placentos. Pečkurys nusisuko. O aš jas įmečiau…

—

Žinau, kad jums beskaitant dabar kilo visokių jausmų. Bet neskubėkit su jais. Mano mintis, kuria noriu šiandien pasidalinti, visai nesusijusi su ta keista patirtimi.

Mano mintis apie tai, kad kiekvienas žmogus savyje turi viską, visas savybes, kurių jam reikia. Ir apie kurias, kol kažkas neįvyksta, jis net nenutuokia.Tos savybės prabunda tik tada, kai atsiranda galimybė (poreikis ar būtinybė) joms pasireikšti. Nesakau, kad vaikai turi aptarnauti gimdyves ir priiminėti vaikus:))). Čia tik vienas drastiškas, iliustracijai pasitelktas, mano gyvenimo epizodas.

Iš tiesų ši žinutė apie tai, kad kiekvienas žmogus gali būti viskuo ir jam nereikia jokių mokslų, kad jo prigimtinės savybės realizuotųsi. Atjauta, empatija, dėmesingumas, kantrybė, kūrybiškumas, gebėjimas atrast sprendimus ekstremalioje situacijoje, vidinė jėga, padedanti būti stipriam, kai kiti silpnesni.. Ir daug daug kitų.

Atvirkščiai, mano patirtis liudija, kad mokslai, sertifikatai, diplomai, laipsniai dažnai „užglušina” žmoguje esančius prigimtinius talentus ir paverčia jį vykdytoju, o ne Kūrėju.Kuo vykdytojas skiriasi nuo Kūrėjo? Tuo, kad kiekvieną akimiriką, pasitelkęs per jį tekantį dieviškumą, Kūrėjas gali tapti bet kuo… Gali savyje atrasti jam tuo metu reikiamas savybes, informaciją, neklausdamas kitų, kaip jam elgtis ar kaip mąstyti….

Tam, kad save ar kitą žmogų pavadintume profesionalu, reikia ne diplomo. Reikia MEILĖS tam, ką jis daro ir PATIRTIES.VISKAS. Kita – tik socialiniai žaidimai.

P.S. Aišku, nei ginekologe, nei akušere aš netapau, nes tai buvo tikrai ne mano kelias:) Baigiau n mokslų. Turiu n diplomų. Tačiau visi jie nepaliesti guli stalčiuje. Dariau ir darau daugybę dalykų, kuriems „neturiu išsilavinimo”, jokių diplomų…

Tik meilę tam, ką darau.

Tik vidinis jausmas, širdis, – ne mokytojai, parodė, kaip išlipt iš to stalčiaus, kuris neleidžia laisvai skleisti mūsų prigimtiniams talentams….

Tačiau būtent tada pajutau, kaip svarbu BŪTI MEILĖJE, nesvarbu, ką darytumei. Turi patirties tame, ką darai, ar ne. O meilė visuomet mus nuveda ten, kur mums reikia…Ten, kur mūsų tikroji vieta…P.P.S. šį postą skiriu savo nuostabiems vaikams Emilija ir Linas bei jų antroms pusėms, kurie drąsiai žengė savo vidinio pašaukimo keliu…