Bėgau atsipalaidavus – purškiant rudens lietui, kandžiojantis žvarbokam vėjui. Pusnuogiai beržai su vienu kitu gelsvu lapeliu, bejėgiškai plevenančiu vėjyje, siauras miško takas, pridengtas storu drėgnų lapų sloksniu vos sutalpino daugybę trepsinčių kojų, aidėjo nuo vienas kitą lenkiančių bėgikų šnopavimo.

Mane irgi lenkė, o aš ramia žiūrėjau į nugaras. Žinojau, kad neišsirovus į priekį ir nepasidavus viduje kirbančiam norui žūt būt pirmauti, sutaupysiu jėgų.  Nes jų dar prireiks. Iki finišo dar daug metrų:)

Ir neištaškysiu savęs pakelėj, lygindamasi su kitais, grauždamasi, kad nesu tokia greita ir lengva, kaip kadaise, kai 21 km būdavo beveik juokas…

Jaučiau, kad už kokio kilometro žvitriai mane lenkusios merginos pavargs, jų judesiai taps vangūs. O aš judėsiu į priekį gal ir ne sprinterės tempu, bet stabiliai ir užtikrintai. 

O paskui aplenksiu jas.  Ir laimėsiu vienoje mažoje gyvenimo atkarpoje, o mano laimėjimo nieks nepamatys ir nieks neįvertins …:)

Tik aš pati žinosiu, kad suvaldžiau pagundą ir nepasidaviau ore tvyrančiam varžytuvių instinktui, kuris verčia rautis į priekį neįvertinus savo jėgų,

Taigi medalis man ne už tuos 8.400 km, kuriuos šįkart prabėgau ir dabar valgau picą:) O už tai, kad apskritai bėgau, nugalėjusi savo baimes.

Viešame bėgime dalyvavau po 5 metų pertraukos. Nenusakomas laimės jausmas. Ir tie 8 su trupučiu man buvo tokie saldūs….

Šiandien ekomaratono trasoje prisiminiau šviesios atminties trenerį Romą Beržinską, jau iškeliavusį į amžino bėgimo trasas. Jo dėka labai daug supratau apie bėgimą.

Tai Romas sumanė šį unikalų, vienintelį tokį Lietuvoje ekomaratoną, vykstantį miške, kur nėra amžiaus grupių, kur bėgi tiek, kiek nori.

Šviesūs tau linkėjimai, Romai… Jaučiu, kad šypsojaisi, stebėdamas, kaip mes ten miške malamės:)

P.S. Medalį gavau ne už kokius ypatingus nuopelnus,  apdovanoti buvo visi, dalyvavę ekomaratone.

Bėgimas miško taku – toks saldus…
Patiko? Pasidalink: