Daugybės nebūtinų dalykų, be kurių galėtume gyventi drąsiai, gražiai, paprastai ir būti laimingi. Tačiau mūsų protas užprogramuotas tikėti, kad negalime apsieiti be to ar ano ir iš visų jėgų PRIVALOME stengtis tai turėti.

Tie užprogramuoti įsivaizdavimai ir yra didžiausi priešai, kurie laiko mus nelaisvėje, neleisdami ištrūkti į gyvą gyvenimą, kuriame ramiai kvėpuotume, o ne uždusę kovotume už stilingą įvaizdį, naujesnį modelį, pūstesnes lūpas…

Tai KITŲ mums primesti poreikiai, norai, daiktai, sukuriantys iliuziją, kad jų dėka jausimės geriau, patogiau, prasmingiau. Primesti kitų, tačiau mūsų pačių nemąstant priimti ir sėkmingai „įsisavinti”…

O nuolat prieš akis šmėžuojant ar ausyse skambant reklaminiams “gero gyvenimo” pranašams, net nesusimąstome, kad to visko, daug ir su “akcijinėm nuolaidom” – mums iš tiesų nereikia…

….Nereikia tiek automobilių, kuriais užkištos miestų ir miestelių gatvės, kiekvienam šeimos nariui po vieną ar net du, pagal spalvą ir nuotaiką, su pasipiktinimais, kad beprotiškai kyla degalų kainos

.

…Nereikia didelių namų, butų, pirktų “burbulinėmis” kainomis, kaip neva investicijos.

…Nereikia tiek skolų ir paskolų, kurios maitina bankus, o mums kuria iliuziją, kad “gyvenam taip pat gerai kaip kiti” – su nauju šaldytuvu, televizorium, kruizu, o ne su žmogum, kuriam nerandame laiko.

…Nereikia kas metai naujo telefono, brendinių rūbų, šitiek vežimų maisto kas dieną, kurį išsivežam iš prekybcentrių, verkdami kad algos per mažos.

…Nereikia nemėgstamo darbo nuo 8 iki 5, kad „kažką veiktume”, gautume stabilią algą, paskui pensiją ir taip esą būtume apsidraudę nuo gyvenimo, kuriame vis tiek nutinka tai, ko nesitikime ir nuo ko neįmanoma apsidrausti.

…Nereikia šimto tūkstančių diplomų, sertikuotos vertės jausmo, kad dirbtumeiš širdies tai, kas patinka ir būtume naudingi kitiems.

…Nereikia “atostogų” su madingais klubais ir parodomosiomis nuotraukomis, kad jaustumėmės vertingi… Atostogų, nuo kurių paskui reikia ilsėtis ar net mokėti bankui…

…..

Jeigu tik sugebėtume – išdrįstume!!! – išeiti už tų primestų “norėjimų”, pajaustume, kad mums iš tiesų reikia mažai, kad jaustumėmės gerai. Ir mums visko seniai PAKANKA. O mes patys esam vertingi savaime, be jokių priedų, be sertifikatų, madingų daiktų.

Nes mums pakanka dangaus, horizonto, ramaus vandens, miško, tylos, mažos parduotuvėlės, kurios šeimininkas linksmai pasveikina jus vardu, kelių paprastų, tvarkingų, kokybiškų ir ilgai tarnaujančių rūbų be “garsių” etikečių…

Pakanka suvokti, kaip gera tiesiog kvėpuoti, jausti žemę basomis kojomis, sutikti šiltą žvilgsnį ir apsikabinti nuoširdumu, o ne šablonišku klausimu – “kaip gyveni”, į kurį iš tiesų nelaukiam jokio atsakymo, tik imituojam bendrabimą, kalbam kad tik kalbėt…

Pakanka jausti, kaip gera tiesiog judėti arba būti be jokių minčių ir lūkesčių.

Ir kad tikras, gyvas gyvenimas visuomet yra be jokių palūkanų, – čia, dabarties akimirkoje, kai tiesiog esi….

Patiko? Pasidalink: