Ne – užlaikyti

Kaip dažnai bandome u ž l a i k y t i gyvenimą.

Žmones. Įvykius. Jausmus.

Įforminti. Užšaldyti.

Mėgautis praeitimi su lūkesčiu, kad ji kažkokiu stebuklingu būdu sugrįš.

Kad tik niekas nesikeistų.

Kad tik būtų taip gerai, kaip buvo.

Kad tik galėtume turėti tai, kas malonu, kas įprasta.

Tačiau į Žemę atėjome gyvent k a i t o j e.

O bet koks bandymas kažką sulaikyti, visuomet kels liūdesį ir skausmą.

…Kinta metų laikai, žmonės susitinka, patiria gražius jausmus ir eina toliau..

Kažką sukuriame, bet ateina laikas tai paleisti…

Mes visą gyvenimą mokomės neprisirišti.

Mes visą gyvenim mokomės paleisti.

Paleisti toje akimirkoje, kai kažkas nutinka ar nepasiteisina lūkesčiai.

Paleisti visam gyvenimui, kai kažkam ateina laikas išeiti…

***

Šis laikas – apie jausmus, apie emocijas ir apie beribiškumą, kuris atsiveria, kai tampame vidinių virsmų stebėtoju, o ne aistringu dalyviu…

Šis laikas – apie meilę, kuri niekur nedingsta, net kai žmonės nebėra kartu…