…ir štai, pamažu, pradeda susijungti padriki taškai.

Tai primena spalvinimo žaidimą, kai brėži liniją nuo vieno taško prie kito, ir gimsta “kažkokie” kontūrai.

Kai buvę neatpažinti, tolimi objektai ima artėti ir tampa vis labiau ryškėjančiu paveikslu.

Kai kliaujiesi impulsu ir breži liniją, nenutuokdamas, kur ta linija nuves.

Bent man tai lėtas procesas. Ryškalai nauji, fotojuosta – irgi…

***

Apie ką aš?

Supras tie, kas pastaruosius metus buvo savęs gimdymo iš naujo procese  🙂

„Tikslų siekėjai” laikys tai silpnumu, neapsisprendimu, struktūros nebuvimu ir pan.

Man – tai Kūryba iš didžiosios raidės. 

…Iš pradžių vidumi užčiuopi kažkokį tankumą. Jis neturi vardo, neturi formos – tik neįvardijamą jausmą.

Kartais tas tankumas būna neįprastas, gąsdinantis, tačiau tiesa ta, kad turi užsimerkt, jei bijai ir eiti paliesti jį, pabandyti, paskanauti. 

Pavyzdžiui,  man tiesiog įkyriai “kalė” į galvą: imk pieštuką ir piešk, imk spalvas ir piešk! 

“Nemoku!” – ginčijosi mano sena versija su n programų, kurios  tikino, kad tai, kas “plaukioja” manyje, gali įgyvendinti tik “kažkas kitas”…

…Ši rytą paėmiau nepadrožtą pieštuką (taip skubėjau, kad tik neapsigalvočiau:) ), seniai ant stalo besivoliojantį akvarelinį popierių ir… nupiešiau!

Tai kas seniai skraidė sąmonėje kaip neatpažintas objektas.

Iš chaoso gimė forma, o tai jau beveik materija…

***

…Kažkada panašiai vyko ir su rašymu. Buvau išmokusi savo žurnalistinėje praktikoje, kad turiu apgalvot tai, ką rašysiu, iš anksto.

Tačiau vieną dieną viduje kažkas ėmė šaukti: nereikia tau nieko galvoti, imk ir rašyk! 

Tekstas – forma savaime rasis iš nieko… !

“Briedas”? Taip, man tada irgi šitaip atrodė… Dabar toks rašymas – kaip du kart du…

…Įdomiausia, kad mes save užblokuojam net nepabandę. Tačiau DABAR TOKS LAIKAS, – KAI LAIKAS!  🙂

Sunkumas yra iki pirmo žingsnio, kai atsiplėši kaip tvarstis nuo senos žaizdos tų gyvastį blokuojančių  n – “nemoku”, “nežinau”, “negaliu”, “ne man”…

…Realybė –  kaip tas popierius, ji laukia mūsų pirmo žingsnio, pirmosios linijos iš impulso.

***

…Grišiu prie to, nuo ko pradėjau šį pasidalinimą. 

Ilgą laiką manyje sukosi daugybė impulsų, bet aš tiesiog juos nustumdavau “į paraštes”. 

Tačiau, kai ėmiau jais sekti, keisti nepažistami objektai ėmė jungtis į paveikslą. 

Ir į naują prasmę…

Pabandyk ir tu!

Patiko? Pasidalink: