Nežinojimo erdvė ir veikimas iš tylos

Anksčiau prieš rašydama ar ką kita darydama, beveik visuomet turėdavau planą, viziją, ką ir kaip noriu pasakyt. Kaip noriu “atrodyti”

Tačiau ilgainiui ėmiau pastebėti, kad iš mano rašymo bei visų kitų sričių nyksta išankstinis žinojimas, su-galvojimas ir visokiausios koncepcijos.

Net pati nepajutau, kaip ėmiau rašyti…iš tylos:) Kaip ir gyventi – iš tylos. Vien tik pasikliaudama vedimu. Iš erdvės, kurios koordinatės niekada nebuvo pažymėtos mano ar artimųjų, pažįstamų patirties, perskaitytuose kitų žmonių tekstuose, knygose, pamatytose filmuose.Iš erdvės, kuri tuščia – jeigu į ją nesibeldi širdimi, ir kupina pilnatvės – jeigu į ją eini su pasitikėjimu ir drąsa, – kaip mažas vaikas.Nežinojimo erdvėje visi dalykai gimsta čia pat. Iš impulso, tėkmės ir ima skleistis netikėčiausiais rakursais, suvokimais, spalvomis.

Čia pat, prieš akis, rašymo procese, nustebindami mane pačią stulbinančiais atradimais!Toks jausmas, kad rašydama aš pati sužinau, ką per mano rankas, širdį, net fizinį kūną tekanti kūryba nori pranešti, su kuo nori supažindinti, ką nori atskleisti. Rašydama tarsi “skaitau” erdvę, kurioje įvairiausiomis formomis kalba dieviškumas…

Ir rašant savaime pasisako tai, kas turi tuo metu pasisakyti. Lyg kas spausdintų mano pirštais…Jeigu manęs paklaustumėte, kaip tai darau, tikrai išgirstumėte – “nežinau”:) Yra kažkas, ko mes protu nesuprantame ir geriau nereikia suprasti, sudėti į patarimus, taisykles, šablonus. Užkonservuoti. Numarinti, kitaip tariant…Dabartiniame gyvenime ir taip per daug taisyklių. Per daug primestų nuorodų, kaip gyventi, kaip rašyti, ką valgyti, kaip rengtis…

Ir per mažai gyvybės – gyvų tekstų, knygų, paveikslų. Bei žmonių, kurie laisvi patys iš savęs…Vienintelė sąlyga, kuri reikalinga tokiam rašymui, kaip ir tokiam gyvenimui iš nežinojimo,- tai pasitikėjimas. Ir drąsus žengimas į nežinojimą tarsi į šaltą vandenį – vidinėje tyloje, be minčių, be koncepcijų, su vaikišku smalsumu ir atvirumu…

Foto. Viktorijos Vaišvilaitės Skirutienės nuotrauka