Tiesiog būti autentišku. Ir nieko daugiau.

Eiti ir gyventi be melo sau. Kalbėti savo žodžius. Viską daryti iš tikrųjų. Išleisti į pasaulį tik tai, kas išteka iš aukščiausio šaltinio – širdies.

Be baimės, kad sužeis, nemylės, sutryps.Jau nebetikiu, jog kaukė, po kuria paslėpsiu save, mane išgelbės. Netikiu, kad ji leis būti stipresne ir padės laimėti karą, kuris, o varge, net ne mano…

Jau žinau, kad mažiau kainuos atsitraukti. Pamojuoti balta nosinaite ir išreikšt tylų nuolankumą.Viskam, kas vyksta gyvenime.Ir būtinai padėkoti. Būtinai! Ramiai ir su šypsena.

Nes yra tas, kuris žino geriau, kas man geriausia. Net kai labai sunku, jis man suokalbiškai merkia akį – ech, gyvensim!

O kai, regis, jau viskas prarasta, jis žaismingai patiesia raudoną kilimą.

Ir taip juokiasi, kad net negaliu užmigti:)

===============================

Tekstas iš archyvų. Rašytas 2015 m. rugsėjo 14 d.

Patiko? Pasidalink: