Jeigu kažką jaučiam situacijai ar žmonėms, tai visuomet skirta tik mums, o ne tiems, kurie esą elgiasi nedorai mūsų atžvilgiu.

Kuo greičiau tai suprasime, tuo visiems bus jaukiau gyventi šiame pasaulyje.

Tai, kas skirta ne mums, praeina neužkliudydami, nenubrozdindami – tarsi kiaurai.

Net jeigu kažkas norės sąmoningai įžeisti, tai nevirs nuoskauda, jei mūsų viduje nėra nuoskaudos informacijos, o tas klausimas – jau seniai išspręstas.

Pastebėsim, nusišypsosim, gal padėkosim, bet nesupyksim, nesuerzinisim, liksime taikoje su savimi ir dėkingi žmogui, kuris tai parodė. Bet jeigu kažkokia situacija ar žmogus užkliudė, o viduje kilo spazmas – noras užsisklęsti, atsikirsti, supykti, įrodyti savo tiesą, tai jau mūsų klausimas, kurį pačiam reikia ir spręsti.

Tie “kiti”, kurie esą žeidžia, visai “ne prie ko”. Net jeigu jie daro kažkokius baisius (mūsų akimis) dalykus, yra tik statistai ir įrankiai tobulame Dievo spektaklyje. Jie parodo mūsų pačių ligą ir kviečia ją gydyti meile – atidžiai, švelniai, su pagarba sau. O kartais prireikia ir skausmingesnių veiksmų, kad seniai pūliuojanti žaizda greičiau išsivalytų.

Kuo mažiau liks to, kas mus žeidžia, tuo lengviau kvėpuosime patys, tuo daugiau aplink bus lengvumo ir džiaugsmo.

Kartais gali pakakti vieno save išgydžiusio žmogaus, kad pagaliau pasveiktų pasaulis…

Foto: Karinos Venckuvienės nuotrauka

Patiko? Pasidalink: