…Garinėje nėra kuo kvėpuoti. Svilinantis garas nutvilko nosį, o akys ima ašaroti. Kažkas ką tik buvo atsukęs šnypšiantį garo kraniuką, todėl dabar – uf – kaip pragare. Įsitaisiusi ant pirmos eilės suolo ir šiek tiek apsipratusi, apsidairau. Visai šalimais pastebiu dideles pėdas, tolėliau – ant suolo išsilydžiusį visą nemenką kūną.

„Atsiprašau”,- ištariu ir bandau pasitraukti atokiau, kad netrukdyčiau garbaus amžiaus moterytei mėgautis pirties malonumais. Tik ji labai keistai guli…Kažkaip bejėgiškai vienišai.
– Gal jūs norėtumėte, kad jus paplakčiau?”,- nedrąsiai pasisiūlau.

– Oi, kaip būtų gerai!- nuoširdžiai apsidžiaugia moteris ir stryktelėjusi apsiverčia ant pilvo.

– Niekas manęs nepaplaka,- dar spėja pasiskųsti, o aš pradedu į visas puses švaistytis vanta.

– Galite dar stipriau, dar stipriau, nebijokit,- pakomentuoja, o aš plaku ją iš širdies, net uždūstu ir pavargstu, tačiau moteriai tai nė motais.


Tik kai baigiu savo darbą, ji garsiai atsidūsta ir rusiškai ištaria:- Duok Dieve tau sveikatos. Ir visko, ko tu nori. O ko tu nori?- netikėtai asigeręžia į mane. – Aš, beje, Jekaterina Vasiljevna.
Pauzė. Galvoju. Sakyti – nesakyti? Ir ko aš noriu? O ar apskritai ko nors noriu? Dar spėju mintyse prasukti Trockio pamokėlę apie “norėjimus”. Bet greitai nusprendžiu, kad čia tik pirties žaidimas ir reikia jį sužaisti, jeigu atsirado žmogus, kuriam tai svarbu.


– Noriu meilės, pinigų ir geros sveikatos, Jekaterina Vasiljevna!- išpyškinu be atsikvėpimo.

– Nori meilės? – moterytė akylai žiūri į mane.

– Gerai…- Klausyk ir tik niekam nesakyk, kokius norus sugalvojai, pažadi? Nes jeigu pasakysi, nesuveiks. Žodžiu, kai ateis pilnatis, atsistok prieš mėnulį ir sakyk jam: “Mėnuliui Saulę, o man – meilę. Arba “Mėnuliui saulę, o man pinigų, ar sveikatą”.
– O jūs ar išbandėte?

– Taip žinoma, tikrai veikia.

– Ir meilės prašėte?

– Oi, ne.. Man meilės niekada netrūko. 40 metų pragyvenau su vyru tobuloje santuokoje. Jis mane ant rankų nešiojo. Gėles dovanojo, visaip rūpinosi, niekuomet nesibarėme. Tai buvo tikra meilė ir be mėnulio užkalbėjimo. Tik gaila, kad vyras mirė. Bet man kito ir nereikia.

– O, atleiskite, kiek jums metų?- 86.- Oi, atrodote kaip 70-ies, Jekaterina Vasiljevna,- nusistebiu ir tikrai nemeluoju.

– Tai ar kalbėsiesi su Mėnuliu? – neatstoja Jekaterina Vasiljevna.

– Na, jeigu nepamiršiu žodžių,- netvirtai pasižadu.

– O tu man paskambink, aš tau pasakysiu ir šiuos žodžius, ir dar daug kitokių gerų žodžių,-vilioja pirties bičiulė.

– O nieko tokio, kad aš, lietuvė, kalbėsiu su Mėnuliu rusiškai? – staga kyla man klausimas.

– O koks skirtumas Dievui, kokia kalba kalbi su juo?Svarbu, kad kalbiesi iš širdies…- nuramina.

…Grįžusi iš pirties pasidėjau ant stalo lapelį, kuriame buvo užrašyti Mėnulio užkalbėjimo žodžiai ir Jekaterinos Vasiljevnos telefonas.
Reiks jai paskambinti. Ne dėl tų žodžių, suprantama…Nors..

Paskui dėl visa ko užverčiau galvą į dangų – patkrinau, ar ne pilnatis, nusišypsojau ir nuėjau miegoti…💚

***

Rytoj kaip tik bus pilna pilnatis, tad jai labai tinka šis, senokai rašytas, bet visuomet aktualus tekstas 🙂

Patiko? Pasidalink: