Priėmimas

kovo 29d.

175

Jei gerai pagalvoji, dauguma dalykų, mūsų gyvenime įvyksta be jokių pastangų.

Kartais gali įsivaizduoti, kad labai daug padarei, kad praeitų slogi nuotaika, su kuria “kovojai” kelis mėnesius arba skausmai kūne. Gėrei saujas papildų, nes gi gal ko trūksta, meditavai, sportavai ir stovėjai ant galvos:)

Tačiau vieną rytą atsikeli ir viskas, kas buvo dėmesio centre tiek daug laiko, kažkur dingę. Tarsi nebūta… Ar tai tikrai pastangų ir nuolatinės kovos rezulatas?

…Priėmimas yra labai keista būsena. Toli gražu ne žodinė ir net ne minčių, o subtiliame fizinio ir kitų kūnų lygmenyje. Man pačiai ši būsena iki šiolei yra mistiška ir ne visuomet pasiekiama. Kai kada lengvai, kai kada reikia daug visko su savimi nuveikti, kad susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti…

Priėmimas – tai visiškas nesipriešinimas tam, kas vyksta. Nesvarbu, kam – kūno negaliai ar pasauliniam pamišimui dėl kokio nors reiškinio.

…Noras kovoti, turbūt yra žmogui įgimtas. Iš pirmykščių laikų, kai viską reikėjo gauti jėga, didelėmis pastangomis. Dauguma mūsų prisimena, ką sakydavo tėvai, kad reikia sunkiai dirbti, kad uždirbti. Už teisybę būtina kovoti. Ir pan.

Galbūt “tais”, tėvų ir senelių laikais kova buvo būtinybė, tačiau mes – nepamirškime to !- jau perėjome į kitą realybę, kuriai realizuotis būtinos aukštesnio dažnio savybės.

Tačiau mūsų kūno ląstelėse tas įgimto kovotojo genas ima kelti galvą, kai tik “užuodžia” situaciją, kurios dėka gali nemirti ir parodyti savo galią.

Aš, ir jūs turbūt turite daugybę pavyzdžių, kai nekovodami, atsitraukę nuo situacijos ir net ją pamiršę, gaudavote šimtą kartų daugiau ir net geriau, nei dantimis tą pergalę išplėšę!

…Vakar kaip tik susidūriau su tokia buitine situacija, kurioje iš manęs išlipo karžygys su kardu ir mintyse ėmė kariauti su priešu, kurio net nematė:)

Stebėjau jį ir juokiausi. Akimirkai pamiršdavau, bet ir vėl jis savo kardu švystelėdavo man prieš nosį:) “Žinai, – pasakiau tam pseudoherojui. – Tu pamosikuok, o aš tuo tarpu savo reikalus sutvarkysiu”,- ir nuėjau vesti webinaro.

Kai baigiau, jau buvau viską pamiršusi. Ir tada savo viduje išgirdau klausimą: “O kas tau sunkiau, mintyse kurti scenarijus, o po to eiti ieškoti teisybės, ar tiesiog ramiai viduje būti stebėtoje būsenoje? Priimti tai, kaip yra?”

“Žinoma, šimtą kartų sunkiau priimti”,- mintyse nusišypsojau. “Tai ir yra atsakymas, ką toliau turi daryti”…

Grįžtant prie priėmimo. Priimti – nereiškia nieko nedaryti.Tai reiškia padaryti tiek, kiek gali, bet nesijaudinti dėl rezultatų. Nekurti virtualių baubų ir nekapoti jiems galvų. Tai reiškia taiką viduje, nesvarbu, kas ir kaip rutuliojasi…

Kaip ateina laikas pavasariui ar laikas išsiskleisti gėlės žiedui…

—

P.S. Kai labai noriu dalyvauti virtualiuose karuose ar ieškoti teisybės, turiu tokią maldelę, kurią be perstojo imu kartoti: “Viešpatie, tegul viskas įvyksta pačiu harmoningiausiu būdu…”