Kartais, kai kažką sakome kitiems, iš tiesų sakome sau.Tarsi kažkas kitas, didesnis už mus, žino daugiau…Kartais, tos žinutės ateina anksčiau, nei mes pasirengę jas priimti.

Tos žinutės kantriai bręsta, kol vieną dieną įvyksta – vau, akistata su giliu vidiniu žinojimu!…Pirmą kartą tai patyriau 2012 metais. Kai net nežinau kodėl nuvykusi Satja Sai Babos ašramą Pietų Indioje, pradėjau gauti keistus „pranešimus”.

Kiekvieną ankstyvą rytą, kai grįždavau iš omkar praktikos, man „ateidavo” tekstai, kuriuos užrašinėdavau. Iš pradžių mintyse, kad „suspėčiau”nubėgti iki kompiuterio ašramo kambaryje. Paskui – užrašinėjau jau realiai, tiesiai į „noutbuką”.Tekstus išsaugojau, bet niekada nepublikavau.Tų tekstų buvo gal kokie keturi ar penki. Užrašiau juos taip, kaip girdėjau. Net su ta pačia ironiška intonacija. Prisipažinsiu, kai skaičiau, ką parašiau, nieko nebsupratau.

Net, paskaičius po kelių metų, mažai ką supratau.Bet dabar man jau aiškiau. Praėjus 10 metų:)Oi ne, ten tikrai nėra „vangiškos” preanašystės, paaiškinančios, kaip čia mums visiems viskas bus. Ar ko nebebus.Ne apie tai.T

ekstai buvo apie žmogų ir dieviškumą.Patikėkite, tai neturėjo nieko bendra su manimi, kokia buvau tuomet. Bet drauge, ir buvo kažkas bendra. Nes dabar juk jau suprantu, apie ką jie buvo…Tik praėjus dešimčiai metų, galiu drąsiai sakyti: dieviškumas visuomet kalba per kiekvieną žmogų. Nesvarbu, kas jis ir koks jis yra šiame milimetre amžinybės…

Dieviškumas visuomet yra didesnis už fizinę formą ir tą mažutį „aš”. Todėl labai svarbu neatmesti, neneigti, o priimti. Visko, kas ateina per mus.Na, kaip mes, moterys, priimame savo kūdikius,- rėkiančius, ne visuomet iš karto gražius ir aiškius…

—Foto:@JKfoto.lt

Patiko? Pasidalink: