Spavotą ir lyg per padidinamą stiklą. Į vieną sapną susirinko praeities atvirukai, dabarties 3 D paveikslai, internete praskrolintos žinios, slaptos mintys ir visas šis “turinys” tarškėdamas sukosi mano miegančioje sąmonėje lyg kokiame vaikiškame kaleidoskope.

Pamenu, sapne labai garsiai grojo Gayatri mantra. Tiesiog spiegė. Taip garsiai, kad išsigandusi to garso, bandžiau tildyti telefoną, iš kurio ji sklido.

Tačiau telefonas nereagavo! Nebuvo galima sumažinti garso, negalima buvo telefono išjungti! Bandžiau telefoną mesti ant žemės. Jis subyrėjo, bet vis tiek toliau grojo!

Bioenergetikos mokytojas Arūnas ant lentos ryškiomis kreidelėmis rašė: “Žmogaus galimybės yra neribotos. Jeigu bent vienas žmogus žemėje kažką gali, tai ir jūs galite!”

Mindaugas sapne sėdėjo orus ir kalbinamas į nieką neatsakinėjo. Paėmęs iš mano rankų klykiantį telefoną, bandė jame kažką krapštyti. O paskui dingo tame klykiančiame telefone, išėjęs pasivaikščioti mikroschemomis…

Ryškiai žaliame lauke vešėjo milžiniški vaisiai, didesni nei arbūzai, bet tai buvo abrikosai, pomidorai, trešnės, šilauogės… Nusiskyniau vieną geltoną sultingą sulyg arbūzu dydžio abrikosą ir nešiau į kambarį, kur žmonės bandė nutildyti mano telefoną.Beeidama pakliuvau į…Indiją!

Aplink sukosi margaspalviai sariai, apskurę vaikai prašė išmaldos, šalia keliavo laidotuvių procesija, visi oranžiniais rūbais, mediniuose neštuvuose spėriu žingsniu gabeno numirėlį, visus, stebinčius eiseną, barstydami šventais pelenais – vibhučiu.

Kažkas švystelėjo saują ir man į akis. Užspringau. Akys degė, pripiltos šventų dulkių…

Bet staiga kažas mane pagrieibė ir ištraukė iš tos beprotiškos eisenos. Žiūriu, mano draugas Farhadas iš Uzbekistano, įstrigęs Indijoje keliems metams.

“Eik namo”,- pasakė, pastatydamas mane ant įkaitusio lietuviško asfalto.…

Prabudau. Kambaryje ryškiai švietė saulė. Prie kojų gulėjo šuo Viskis ir sunerimęs žiūrėjo į mane. Iš telefono garsiai grojo Gayatri mantra…

–Foto. Neišsigąskite, čia aš iš praeities:) 2012 m. nuotrauka.

Patiko? Pasidalink: