Vakar pamačiau du senukus.

Jie lėtai ėjo gatve, pasiramščiuodami dviem lazdelėm.

Viena lazdelė senuko rankoj, kita – senutės.

Labai lėtai jie bandė pereit ne itin judrią gatvę.

Senukas atsargiai pakelia koją, senutė švelniu raginimu padeda tą koją nuleist ant bordiūro.

Stabteli vienas – ir kitas sustoja.

Senukų judesiai buvo labai lėti, tačiau neįtikėtinai sinchroniški.

Tarsi vienas kvėpavimas.

Tarsi vienas dviejų žmonių ėjimas.

Taip eina meilė, pagalvojau.

Ir dar pagalviojau, kad šitokio „sinchroninio ėjimo” viena kryptimi, kvėpuojant vienu kvėpavimu, galima išmokti tik pragyvenus labai ilgą amžių kartu…

Pirmas impulsas bežiūrint kažkodėl buvo – padėti jiems.

Tačiau paskui supratau, kad jokios pagalbos šiems dviems, ilgą amžių kartu nugyvenusiems žmonėms, nereikia.

Jie turi vienas kitą.

***

Nesusilaikiau. Nufotografavau meilę…

Patiko? Pasidalink: