Sniegas yra dovana.

Jis mums primena apie baltąją gyvenimo pusę. O ji visuomet yra. Net jeigu mintys stumia į tamsą.

Baltas sniegas primena, jog kiekvienas turime pasirinkimą – ką įrašysime dar brėkštančios dienos baltame lape, kuriame, vos prabudus, dar nėra nieko…

Kaip ir sniego nubarstytame take – jokios įmintos pėdos, ypač ankstų šeštadienio rytą, kai visi tingiai lindi po savo patalais ar gardžiuojasi kava…

Ar pastebėjote, kad pasnigus atsiranda daugiau tylos ir ramybės? Ore, medžiuose, visoje gamtoje toks tarsi štilis ir net žmonės tampa taikesni?

Ieškokime to baltumo – akimis, širdimi ir protu.

Barstykime balto sniego pudra savo minčių ir jausmų takelius, nuvalykime baltumu savo akių langus.

Įkvėpkime baltumo ir jauskime, kaip jis išvalo visus praeities suodžius.

Matykime, kaip jis veda baltomis pusnimis mus į rytdieną, kuri gimsta štai šią akimirką…

Džiaukimės sniegu lyg maži vaikai, susigrąžinkime tą vaikišką širdžių tyrumą, ir kurkime savo ateitį tokią, kokioje norime gyventi!

—

P.S. Neturintiems laiko ar noro skaityti, – šis video, kuriame tą patį įkalbėjau savo balsu:) Įraše skamba „Hang Massive” muzika.