Sparnai

Šįryt, vaikščiodama pajūriu, mačiau daug pamestų sparnų. Vieni bolavo saulėje, liūdni kaip ką tik palikti, niekam nebereikalingi daiktai, kiti jau pripustyti smėlio, sunkūs, bet dar menantys skrydžio lengvumą, o dar kiti – visai aplūžę…

Rinkau juos į saują ir pakeliui sutiktų žmonių klausinėjau: „Atsiprašau, ar ne jūs pametėt savo sparnus?“

Tačau žmonės nervingai purtė galvas ir nudūrę akis, kuo skubiau sprukdavo nuo manęs.

Klimpdami smėlyje, tempdami pasimetusius ir iš paskos nespėjančius vaikus, žmonas, vyrus.

Pakankamai saugiai atitolę nuo manęs, gręžiojosi ir sukiojo pirštą prie smilkinių…O aš juokiausi ir, modama jiems pavymui, matavausi būsimus skrydžius…