Vis dar stebiuosi, kai tai nutinka.

Regis, esi iš visų pusių užsikasęs, įsirausęs į saugius užutėkius, iš kurių kyšo tik nosies galiukas, visam pasauliui transliuoji, “manęs dabar nėra namuose” ir staiga…

… vos leidi sau daryti, kas darosi arba visiškai nieko nedaryti, balansuodamas tarp širdį kutenančio nerimo ir vis stiprėjančio jausmo, kad esi pasiruošęs p a s i d u o t i tam protą iš proto varančiam „nieko neveikimui”, kai lyg cunamis į tave ima veržtis GALINGAS SRAUTAS!

Kai į tą vidinę ir išorinę tylą vėl pasibeldžia dieviškumas, atnešdamas netikėtus impulsus, įkvėpimą, žaibiškus “insaitus”, nutvieskiančius dabartį, išplečiančius iki begalybės ir tau belieka viena – v e i k t i!

Nors nėra šimtaporocentinio aiškumo, kur esi vedamas, bet – jau žinau – jo ir nebus, kol nežengsi to pirmojo žingsnio!

V e i k t i – nes tai vienintelis būdas įžeminti tuos “aukso debesis”, kuriuose saldžiai plaukiojai n dienų ir naktų. 

V e i k t i – tai parsinešti į žemę ir joje pasodinti aukso dulkes, dvelkiančias dievišku nektaru.

V e i k t i – ne  sugalvojant, ką veikti ( tai atavizmas iš senojo pasaulio, kuris tavo sąmonę jau paliko), o visu kūnu, kiekviena jo ląstele išsiskleisti ir įsileisti, klausant erdvės,  per kurią teka vedimas…

Ir priimti tai, kas impulso forma per tave beldžiasi būtent d a b a r!

Tai toks ypatingas skaidrus skambesys, kuriantis tą  b ū s e n ą, iš kurios gimsta visiškai k i t o k i a tavo kūryba. 

B ū s e n a – tai ysčios, kuriose saugiai bręsta tai, kas beldžiasi ateiti. 

Kaip mama, nešiojanti kūdikį, tu maitini ta būsena savo kūrinį.

Ir vieną dieną jis gimsta.

Visiškai kitoks, nei kiti.

Tačiau tikrai kažkam reikalingas, traukiantis ne savo gražiais išoriniais raštais, o kažkuo, kas nenusakoma žodžiais ir yra už žodžių, spalvų, garsų…

Tai – v i b r a c i j a, kuri smelkiasi, sklinda, keičia greičiau, nei visi žodžiai, spalvos, melodijos…

***

Jei skaitai, vadinasi, žinai, apie ką aš.

Tad būk jautrus savo vidiniam vedimui, net jeigu atrodo, kad viskas sustojo…

Kas rytą atidžiai klausykis, ką čiulba tavo vidiniai paukščiai.

Klausyk ne melodijos, klausyk būsenos.

Klausyk ne galvoje karksinčio, “ką kiti pasakys”, klausyk tai, ką J I S tau sako d a b a r.

Tu atėjai čia kurti – nesvarbu ką  – pyragą, liniją, melodiją ar tiesiog paprastą skaidrų buvimą.

Kiekvienas tavo veiksmas gali tapti tokia kūryba, kuri pripildo ir tave, ir tuos žmonės, kurie su tavim per ją susilies.

Nebijok nesuspėti… 

Bet ir nepraleisk momento, kai laikas “veikti”.

Ir leisk sau būti ne ankštu aikštingu “aš”, o gyvu srautu, per kurį laisvai teka gyvenimas…

# nerealirealybe

Patiko? Pasidalink: