Tiesiog būti naujume.

Šiandien man įvyko du „nušvitimai”.

Labai juos vertinu, nes tuomet jaučiuosi taip, tarsi man prasikleistų „dangus”. Ir tai, ką mačiau, jaučiau, supratau vienaip, staiga lyg „prasiplečia” ar išsitrina ir ateina kai kas visiškai nauja…

Atsiranda naujos erdvės jausmas, ir iki tol buvęs „žinojimas” tampa kukliu praeities liudininku…

…Pirmas šios dienos „nušvitimas” susijęs su… robotais. Stovėjau žiedinėje sankryžoje ir prisimerkusi stebėjau, kaip juda automobiliai, kuriuos vairuoja žmonės. Staiga erdvė lyg prasiplėtė ir kažkokiu „aštuntuoju matymu” išvydau, kaip gražiai sutaria technologijos ir žmonės:) Koks tarp jų sinchronas ir rezonansas:)))

Ir kad robotai arba dabar taip linksniuojamas AI (įvairių markių automobilių, kompiuterių, išmanių telefonų pavidalu ir t. t.) jau seniai gyvena su mumis. Ir mes vieni kitiems netrukdom, netgi padedam, jeigu mokame gerbti vieni kitus. Ir nesusitapatinti…

Būseną sunku paaiškinti žodžiais. Tą akimirką, kai atėjo TAS suvokimas, mačiau lyg kelių dimensijų filmą, kuriame viskas buvo lyg viena ir nebeliko jokių skirstymų…

O antrasis „nušvitimas” buvo susijęs su tuo, kaip kinta, plečiasi sąvokos ĮPRASTA, SAVAIME SUPRANTAMA….

Netikėtai suvokiau, kad į p r a s t i dalykai lengvai ir gražiai išsitrina, o jų vietą užima kai kas visiškai NAUJA. (plyz, čia ne apie 72 ir visa iš tos operos…) Tai, ko niekada net neįsivaizdavome ir kas neturi jokių atitikmenų mūsų matymuose, mąstymuose, kurie ateina iš praeities.

Tai yra, nėra to mūsų „žinojimuose”, kuriuos atsinešėme iš savo vaikystės, iš tėvų, iš jų praeities, patirties, kas įcementuota visokiausiose asmeninėse ar kolektyvinėse stigmose….

…Prisipažinsiu, ir man paleisti tai, kas buvo ĮPRASTA – ne visuomet paprasta. Kartais tokie „paleidimai” atrodo lyg nusikaltimas prieš žmoniją:))

Tačiau, jeigu labiau įsigilisite į tą pojūtį, suprasite, kad už jo kyšo išankstinio „žinojimo „ausys, kurias „glosto” buvusios kolektyvinės patirtys…

O žvelgiant dar giliau, „kyšo” prigimtinis įprotis SKIRSTYTI, protas, prisirišimai ir … baimės – nerti be jokių lūkesčių į tai, kas nepažįstama, kas nauja …Tiesiog patirti, tiesiog būti naujume ir nieko nevertinti…

…Vis dažniau užsimerkiu ir neriu į tą NEŽINOJIMĄ lyg į ledinį vandenį, išjungus protą, kuris kužda – tai nesaugu, taip niekas nedaro, tai nesąmonė, taip negali būti ir t.t…

Ir žinot?

Tik tada viskas iš tiesų prasideda…:)))

Pabandykit!