Tiesiog ėjau ir kelias mane vedė

Paskutinės dienos tokios keistai stiprios. Išmušančios visus saugiklius ir dovanojančios akistatas su gyvenimu.

Tačiau yra tiek daug, kuo labai džiaugiuosi net tada, kai suprantu, jog su kokiu nors žmogumi, Kosmoso dovanotu, yra nulis komunikacijos. Nes vienas apie akėčias, o kitas apie vežėčias – taip sako lietuvių liaudies patarlė….

Tiesiog stebi, kaip lygioje vietoje kyla audra. Matai save iš šalies, girdi savo žodžius, jauti kaistančias emocijas, o viduje – jokio pykčio ir pagiežos. Totalus žaidimas, kuriame stebi save, kaip žaidi žaidžiantį :))

Žmogus girdi tik tai, kas skamba jo galvoje, o ne tai, ką sakai. Interpretacijos žyra kiekvienai frazei. Bandai atsitraukti, lyg kare, kai matai, jog jėgos nelygios – vienas šaudo patranka, o kitas – gigabaitais:)…

Ir tada išėjau į mišką. Atsisėdau po medžiu. Nežinau, kiek kilometrų nuėjau ir net neįsivaizdavau, kur esu. Nes kai eini su klausimu, kai visa orientacija smegenyse, o ne po kojom, prarandi nuovoką – kas esi ir kur eini..

…Nežinau, kiek laiko sėdėjau po tuo medžiu. Tol, kol tapo absoliučiai tylu. Girdėjosi tik medžių lapijos šnaresys. Kažkoks vabaliukas bandė užkariauti mane kutenančiu ropinėjimu lyg kokią nepažįstamą žemę. Mačiau samanom apžėlusius keliukus, susikryžiavusius ir vedančius į skirtingas puses. Jokių ženklų, kurie padėtų sugrįžti ten, iš kur atėjau.

O tada pradėjau tiesiog eiti. Negalvodama. Nežinodama, kur ir į kurią pusę. Tiesiog ėjau ir kelias mane vedė…