Kai žvejas nori ištraukti žuvį, ant kranto sėdi tyliai.

Susikaupęs ir kantrus. Nežinia, kiek laiko, nejudrioje būsenoje.

Tiesiog būna, kvėpuoja ir stebi, kaip raibuliuoja vandens paviršius, kaip jis tampa lygus tarsi stiklas.

Kaip dangus susilieja su vandeniu… Kaip žmogaus esmė susilieja su viskuo, kas jį supa…

Toje tylos būsenoje nebėra pasaulio šurmulio, žvangančių kardų, nerimo, noro kažką permainyti…

Tik iš tokios tylos žmoguje gimsta Dievas.

Tą galimybę atgimti, išsinerti iš senos odos, savyje turime visuomet. Tačiau, kai visas pasaulis persismelkia tyla ir laukia prisikėlimo, lengviau į ją panirti. Ir išeit iš jos tyresniais nei buvome…

Para iki Velykų – tau ypatingos tylos laikas. Linkiu joje išbūti, išlaukti savo aukso žuvies.

Ir Velykų rytą prisikelti – su saule akyse ir Dievu širdyje…💚

Patiko? Pasidalink: