Karts nuo karto sustoju, kad suprasčiau, kas aš šią akimirką esu. Kur turiu eiti, ką veikti, su kuo būti.

Į šį pasaulį ateiname maži, rėkiantys, bet ne tušti – su lagaminėliu, kuriame – mūsų praėjusių buvimų “suzipinti” failai. Dažnai reikia pusės gyvenimo, kad tuos kodus iššifruoti.

Lakstom pas vieną žinovą, pas kitą, skaitom knygas, bendraujam su esą panašiais į save – darome visko labai daug tik dėl to, kad suprastume, kas esame.

O paskui ateina tokia akimirka, kai norisi sustoti ir nubraukti visas surinktas pakelės dulkes. Ateina toks švaros, paprastumo, tuštumos ir kokio nors vieno tikro daikto ilgesys. Kad galėtumei labiau eiti į gylį, į savo esmę…

Tada labai svarbu nepamiršti laiku paspausti “delete”, kad atlaisvinti vietos naujiems dalykams. Ir formatuoti savo kietąjį diską…

Šiandien žinau: Dievas yra tylus ir jam nereikia reklaminių tekstų, rinkodaros plano bei įvaizdžio strategijų. Ir širdies kalba yra tyli. Tai gurmaniški protai ieško visokių išskirtinumų, protui malonių skanėstų ir technologijų – kaip „mandresniu“ budu susidraugauti su tuo, kas milijardus metų gyvena kiekviename.

Kad iki jo „prisikasti“, reikia labai nedaug – mažiau atrodyti ir daugiau būti…

….Nes visi tikri dalykai šiame gyvenime yra be galo tylūs, švelnūs ir paprasti – kaip močiutės pasaka…

20216 02 12

Foto: JRD Photography

Patiko? Pasidalink: