DALYVIŲ ATSILIEPIMAI. „SUSITIKIMAS SU VIDINIU MEISTRU”

„Kvantinio rašymo patirtis su Rolanda. Visas savaitgalis jautėsi lengvai lyg pūkas. Atrodo nieko neveikėm, tiesiog bendravom, juokėmės, rašėm, rašėm laisvai, rašėm įvairius Rolandos duotus partimus. Visą laiką jaučiausi tarsi ne rašau, o žaidžiu, kad rašau. Rolanda nepiršo jokių ribojančių taisyklių, tik taikliai ir beveik nepastebimai vedė išsiplėtimo link.

Kai pradėjome rašyti kvantinio rašymo pratimus, pajutau, kad durys atsivėrė. Naujas tikroves ėmiau kurti čia pat, berašant. O Rolanda ragino – rašykite plačiau, aukščiau, eikite ten, kur dar niekada nebuvote.

Po valandos tokio rašymo suvokiau, kad sukūriau save iš naujo. Įrašiau į materiją tai, apie ką retai išdrįsdavau pasvajoti. Kas plaukiojo tik idėjų ir nuojautų lygmenyje, tapo mano tikrove. Berašydama aš ja patikėjau. O tai svarbiausia manifestacijos dalis.

Dabar tik veikiu ir stebiu, kaip viskas realizuojasi gyvenimo tėkmėje.

Ačiū Rolanda, kad daliniesi, tuo, kas teka per Tave!”

Aistė Juškė

„Dešimt metų vaikštau ta pačia gatve ir šiandien pirmą kartą pamačiau paslaptingai tarp medžių pasislėpusį bokštą.

Kaip? Iš kur? Kodėl anksčiau jo nemačiau?

Atsakymą tikriausiai žinote – viską padarė Magė Rolanda . Ji per savaitgalį išmokė magijos triukų ir parodė, kaip iš niekur atsiranda daiktai… Akių mirktelėjimas ir štai – paslaptingas bokštas.

Esu tikra, kad jis slepia romatišką istoriją. Tereikia paruošti popieriaus lapą, nusmailintą plunksną, įsiklausyti į lapų šnabždesį, užuosti vėjo kvapą, pajusti bokšto šaltį, o svarbiausia, grįžti į savaitgalio kūrybišką atmosferą ir viską užrašyti žodžiais.

Ačiū, Rolanda, už atskleistas paslaptis, išmokytus magijos triukus ir sukurtą romantišką, pakylėjančią nuo žemės atmosferą.

O visoms dalyvėms ačiū, kad priminėte spalvų kvapus, samanų dainas, jūros dvelksmo sūrumą ir padėjote pakilti į žydras romantiškas aukštumas.

Vilma S.

“Dėkoju už akimirkas, už akistatą su savo nerangiu kūrėju, už rašymą iš noro, džiaugsmo, matymo, jautimo. Viskas apgalvota, viskas labai organiška, nieko nereikalingo ir man taip viskas tiko…Tikrai „pasivogsiu” kai kurias užduotis kūrybiškumo ugdymui. Man labai svarbus terapinis rašymo poveikis, grįžau lengva, išmetusi į bangas nereikalingą balastą, rami ir laukianti kitų susitikimų…”

Rima M.

“Tikrai rekomenduoju tiems ir toms, kurie jaučia, kad pasaulis kalba su jais ne per medijas, o per voratinklio ašaras, per saulės ir debesies kvėpavimą ar lapės ūso krustelėjimą.
Ši stovykla nepaprastai paprasta tiems, kurie jaučiasi iškrentą iš kasdienybės. Labiausiai man įstrigo vienos stovyklautojos refleksija : ,,Čia aš atsigavau, nebebijojau būti nesuprasta”.
Taip, Rolanda apkabins jus savo šypsena ir apgaubs savo nežinojimo žinojimu.
Ačiū už nuostabų savaitgalį ir už žmones, kuriuos pažinau.”

Aurelija Ž.

„Dėkoju už turiningai praleistą savaitgalį, kuris atnešė dar gilesnių suvokimų, naujų pažinčių, bendrystės grožį.
Pradžioje protas priešinosi, kad dabar reikės daryti, ką pasakė.
Bet Rolanda suteikė visišką laisvę – jei nori, rašyk, nenori, gali nerašyti. Jokios prievartos, jokio susispaudimo, jokių taisyklių. Rašyk, kaip tau rašosi. Nenori kalbėti, – nekalbėk. Jokio mokymo, tik dalinimasis patirtimi per asmeninius pavyzdžius.Tai sukuria draugišką, šiltą atmosferą, kai jautiesi lyg savas tarp savų, nors dauguma vienas su kitu nebuvo anksčiau pažįstami.

 „Užduotys trunka neilgai, nenuobodžios, yra dinamika. Rolanda kviečia pamatyti pasaulį kitaip, išlaisvinti vaizduotę ir įjungti visus pojūčius, ne tik regėjimą. Pažvelgti į viską dar plačiau, giliau…
Sukurta tokia atmosfera, kad stebi, kaip žmonės, tarp jų ir aš, laisvėja, atsiveria, atsipalaiduoja. Saugu dalintis. Saugu patylėti.
O dar nauji žmonės, atrodo matyti… Nors nepažįsti jų, tokie savi… Atrandi tiek bendrų dalykų… Ir dar jūra, bangos, vėjas, pušys, tarp pirštų byrantis smėlis…
Dėkinga visiems ir kiekvienam už bendrystę. Dėkinga tau, Rolanda, kad mus subūrei ir daliniesi”

Ingrida Z.

 “Iš savaitgalio su Rolanda parsivežiau šiek tiek teorijos apie rašymą, bet daug buvimo rašymo ir kūrybos tekmėj. Rolanda kuria saugią ir pagarbią erdvę skleistis ir – kam norisi – dalintis.
Užduotys buvo įtraukiančios, lavinančios skirtingus rašymo aspektus. Rolanda virtuoziškai atliepia grupės poreikius, todėl spėjom kurti, mėgautis gamtos stebuklais, bendrauti, palepinti kūną joga.
Nuoširdžiai rekomenduoju padovanoti sau pilną gyvybės ir kūrybos savaitgalį”

Jurgita V.

„Neįsivaizdavau, kaip čia viskas bus… Programa labai patiko savo įvairove: rašymai, pasivaikščiojimai, joga, meditacija, dainuojantys dubenys, bendravimas… Viskas ką aš mėgstu. Bet buvo dar kai kas… Terapija. Kūnui, protui, sielai. Ranka rašė pati. Kažkas ją vedė, nes pradėjusi rašyti negalėdavau sustoti. Ant popieriaus lapo savaime atsiguldavo mintys, jausmai, nuotaika. Tas leidimas sau rašyti tai kas rašosi, paleidimas savęs, nekritikavimas gražino į vaikystę, kai pasakos atrodė realybe, kai nebijojai svajoti ir būti toje pasakoje… Neįmanoma sustoti… Ačiū!”

…ir dar nuostabi kompanija! Ačiū Jums, merginos, už išklausymą, palaikymą, pasidalinimus, komplimentus! Apkabinu!

Galina Garnagė-Budrė

„….Į Rašymo savaitgalį prie jūros važiavau be jokių minčių. Vedė tik noras kažką pradėti – gal rašyti, gal svajoti, gal prasmingai pabūti su savimi, gal patirti kažką naujo… ?

Esu buvusi įvairiuose verslo mokymuose – kaip pasiekti, kaip uždirbti, kaip priversti klientą, kaip paskatinti vartotoją .. Ir štai, Rašymo savaitgalyje nuskamba pirma užduotis.: “dabar tiesiog rašykit…”

Pirmą dieną gimė vos keli sakiniai apie kažką.. Rašiau – braukiu, vėl rašiau. Daug klausimų, neįsivaizduojami atsakymai…..

Vėliau ėmiau pažinti mane supančius žmones…Dalintis, kalbėti, klausyt pasakoti pati. Nieko asmeniško, bet viskas labai gilu…

Antrą dieną pradėjau ne tik rašyti, bet pajutau ir pokyčius savyje: man buvo tiesiog gera…. Visko daug, bet viskas apie mane. Nors ne tik su manim…

Taip nebūna! Būna…Rima perskaito savo tekstą, nuo kurio pašiurpsta oda. Vienu metu užgniaužia gerklę….Mes plojam, nors neturim to daryti, – tai juk ne koncertas, ne renginys. Tai – žaidimas.

Pažinti, patirti, pamatyti, išgirsti, suprasti, užfiksuoti. Rima juk galėjo savo teksto ir neskaityti… Negaliu atsidžiaugti, kad perskaitė…

Paskutinė diena. Mano žodžiai savaitgalio rašymo sąsiuvinyje šoka: valsas-tango-rumba-čia čia-vėl valsas.…Galiu prisiminti, galiu neprisiminti, bet kaip užsimerkti ir sugalvoti? Stebėti ir pamatyti, pajausti ir užfiksuoti, aprašyti, suprasti ir pasidalinti?

Išsiskiriant Rolandai ištariau šiuos žodžius: “Ačiū, kad buvai ne mokytoja, bet labiau Drauge”. Ir tai tikra tiesa. Rolanda neversdama “privertė” tiek visko pajausti, patirti, suprasti… Ir dėl to net nereikėjo keliauti į kitą žemyną  Tik pasivaikščioti po save :)”

Daiva S.

 „Kur benuvyktumėm nusivežam tik save. Išoriniai atributai veikiantys mus, randantys atgarsį širdyje, geba iškrapštyt į dienos šviesą mumyse užslėptus turtus. Ir tada belieka išmokti priimti atrastuosius slėpinius, kokie jie nepatogūs iš pradžių rodytųsi, kadais užgrūsti, kaip sunkūs, nederantys prie standartų, neskanūs, negražūs…

Visa tai priėmus, susikurtos iliuzijos apie save kažkokią kitokią, išskirtinę, sklaidosi ir jų vietą pagarbiai užima gelminiai radiniai- tikri, savi…

Atgailos ašaros nuplaudamos ne vieną dešimtmetį laikytus įvaizdžio sluoksnius, atveria erdves pakylėtiems širdies virpesiams. Tada išsileidžia plaukai ir veidą nušviečia šypsena, nes žinojimas apie vidinio meistro gyvavimą tapo realus. Belieka tik plėtoti savąsias prigimtines duotybes įsiliejant į amžiną, nuolatinį, bendrą visų Kūrimą.

Va koks minčių srautas užklupo šį rytą po savaitgalinės rašymo prie jūros stovyklos. Dėkinga esu organizatorei Rolandai, kurios buvimas ir veikimas apdairiai kreipė kiekvieną dalyvį tiek į vidinių dumbliukų pamatymą, sujudinimą, iškėlimą, tiek į išorinės bendros erdvės, žodinės, raidinės ir net mintinės mandalos kūrimo.

Kūrinio, sukurto draugėn susibūrusių 11 moterų, rašančių, stebinčių, pasakojančių, judančių, klausančių, liečiančių, net nesistengsiu apibudinti. Jį reikia išgyventi. Jei širdyje pulsuoja rašymo genas, verta pamėginti jį pakrutinti

Inga, kitų akimis regint paslaptingoji… o išties tokia kaip tu, be atvangos kurianti tik taip, kaip moka ji

Inga S.

„Rašymo savaitgalis prie jūros – tai tikras ir tyras susitikimas su vidiniu Meistru (aš jį vadinu – Vedliu). Sutikau daug nuostabių veidų – juoko, šypsenų, su giliais pamastymais ir nutylėtomis mintimis. Fiksavau kiekvieną man naujai išgirstą žodį. Visas patirtas akimirkas išsinešiau kartu su savimi

Rolanda, tavo perduotas laisvumas ir lengvumas leidosi mano rankų pirštais ir kūrė nuostabias istorijas apie neišsipildžiusias svajones

Rašymas – tai terapija sielai, gilus kūrybinio pažadinimo efektas su laimės fejerverkais . Ačiūūū Tau labai !

Reda P.

„Miela Rolanda, darkart dėkui už savaitgalį, už priminimą, jog stebuklai prasideda tada, kai gyveni iš širdies, širdimi, kai girdi jos balsą..

… Ir gal tas rašymo savaitgalis susitinkant su savo Vidiniu meistru ne tiek apie patį rašymą, kiek apie savęs ar savo vidinių galių-negalių sutikimą- pamatymą- pripažinimą…

Stebuklingas Tavo gebėjimas vesti nevedant, burti neburiant, parodyti nerodant… Ir tai turbūt vienas iš didesnių dalykų, kuris gali būti duotas žmogui iš aukščiau

Darkart dėkui ir už bendrystės dovaną ačiū!”

Aušra Račė

„Esu labai dėkinga Rolanda Lu už nuostabų savaitgalį, už kūrybinių minčių išlaisvinimą, sielos atvėrimą, už skrydį ir nuostabias energijas! Dar ir šiandien jaučiuosi pakylėta po tokio saulėto savaitgalio! Supratau, kad vienas geriausias gyvenime jausmas – yra jausmas kurti, rašyti. Ir kurti ne iš kančios, bet iš džiaugsmo. Tegu KŪRYBA liejasi LAISVAI ir DŽIAUGSMINGAI – to linkiu Rolandai ir visoms nuostabioms kurso dalyvėms!”

Daiva Balbierienė

” AčiūRolanda Lu už savaitgalio patirtį, energiją, jausmą, subūrimą, buvimą ir rašančios rankos vedimą tai ką jaučia kiekvienos širdis. Ačiū ačiū ačiū. Kad ir ką berašyčiau, ranka ir mintys veda takeliu link jūros. Beeinant link jūros stebiu pradedančius žydėti, besiskleidžiančius pumpurus, kokie jie gyvybingi kokia jų žaluma, jaučiu jų begalinį norą išsiskleisti. O medžiai, jų kamienai nuo jūros pusės apsamanoję, o sąmanos primena tarsi kopečias kuriom užlipus pasiekčiau medžių viršunes. Pakeliu akis į medžių viršunes ir koks nuostabus vaizdas – vėjyje besiplaikstantys medžių plaukai ir pasklinda gaivinantis saldus medienos ir pušų eterinis aromatas. Atsigaunu, pažvalėju ir kojos veda takeliu link jūros. Akys, nosis, ausys gaudo vaizdus, kvapus, garsus. Kopų smėlis šildosi saulėje, sužydėjusios smėlyje pirmosios gėlelės – geltonos, baltos, violetinės. Ir jūros vaizdas, mėlynumas, žydrumas ir baltos putotos bangelės. Horizonte dangaus ir jūros sąjunga ir nežinau kur prasideda kur baigiasi jūra. Jūrinis vėjas atneša saulės spindulį ir nosis užuodžia šiltą dangaus, jūros ir smėlio derinio kvapą. Tad štai kaip kvepia spalvos. Apima džiaugsmingas patyrimas, kurį norisi aprašyti. Kai eini prie naujos patirties ir klausaisi savo jausmų, viena patirtis keičia kitą.

Rolanda ačiū, tai nuostabi kelionė, nuostabios bendrakeleivės ir neįkainojama patirtis pagauti spalvų kvapus ir tai aprašyti. Ačiū Rolanda ir bendramintėms už pakylėjimą, palaikymą ir jausmą.”

Jurgita S