Etapas “noriu viską mesti” aplanko beveik kiekvieną.

lapkričio 11d.

32

Ir nesvarbu, ką nori mesti:) Seną daiktą ar varginančius santykius. O gal – savo veiklą, kurioje vien meilės kartais nepakanka?

Kartais pritrūksta motyvacijos.

O kartais – įkvėpimo.

Kartais tiesiog “niekas nevyksta”.

Kartais tu pradedi lygiuotis su kitais.

Kartais nesupranti, ko reikia kitiems žmonėms:)

Kartais nesupranti, ko reikia tau pačiam…

Jeigu tave aplankė jausmas “noriu viską mesti”, geriausia – , tiesiog sustoti. Atsikvėpti. Pažiūrėt iš kitos perspektyvos. Kartais šito pakanka. Kad įvyktų alchemija, jeigu chemija kažkur išgaravo:)

Tačiau, jeigu “noriu viską mesti” tampa chroniškas, lėtinis, tuomet gerai pagalvok: kas iš to, kad dabar savyje augini tą nepasitenkinimo būseną, jis juk tiesiogiai veikia viską, kas ir kaip bus ateityje?

Tačiau man labiausiai padeda kita.

Kai atsiduriu “noriu viską mesti” būsenoje, stabteliu ir pasižiūriu atgal, kokį kelią nuėjau, kiek užaugau, būdama ten, kur dabar esu?

Tada pasimatuoju jausmą “aš viską mečiau” – kaip jaučiuosi? Kaip gyvensiu, kai to nebebus, prabudus ryte?

Ar neliks pralaimėjusiojo kartėlio, kad neištvėriau, pritrūkau ugnies, valios, motyvacijos?

Kalbant apie veiklą, man ne kartą taip buvo. Ypač, kai pereidinėju iš vieno etapo į kitą. Kai viskas aplink sustingsta. Kai iš paskos velkasi nepasitikėjimo šešėlis…

Tačiau kad ir kokia situacija bebūtų, giliai viduje visuomet žinojau: “viską mesiu” – man ne išeitis.

Tai tik nustums į praeitį, “nulauš” tikėjimą bei pasitikėjimą. Ir nutolins viziją, kuri šviečia ir kviečia – kaip ryški pilnatis giedrame rudens danguje…:)

Šį tekstą parašiau ir perskaičiau savo klientei:) Jaučiau, kad ji „suka mintį” mesti savo veiklą:) Ir – o dievai! – po mūsų sesijos moteris vėl šypsojosi ir buvo kupina naujos energijos tęsti, ką pradėjusi:)..