Kartais patogiau nutylėti. Na, pagalvoti, pajausti, bet pasilikti tai sau. Tūkstančius kartų esu tai dariusi. Saugu, ramu, jokių širdies plakimų, tirtačių kojų, kad ėmei ir pasakei, kaip yra iš tiesų.

Ar kada jautėte tą guzą, kuris lieka viduje, jeigu jo neišleidi į laisvę? Tai energijos sankaupa, tačiau ją galima liesti, čiupinėti, net išmatuoti jo dydį, tankį. 

Aš tuos guzus labai gerai jaučiu. Ir man jie nepatinka:) Todėl kuo toliau, tuo dažniau stengiuosi juos išleisti į laisvę.

Kartais tas guzas užstringa kakle, kartais – paširdžiuose ar saulės rezginyje. Nereikia turbūt sakyti, kas gali nutikti, jeigu tas užstrigimas kartosis…

O būna, kad neišsakytas pojūtis viduje ima kelti “bardaką”: susirenka galvoje keli pašnekovai ir prasideda diskusijos:) Kur beeitum, ką beveiktu, vaikštai su visu tuo triukšmingu  “susirinkimu”.

Negi manote, kad kiti to nejaučia? Gal nesąmoningai, tačiau bendraudami supran ta, kad su jumis kažkas ne taip. Ir nori nerti į šalį, nes na, nekonfortiška…

Pastaraisiais metais nebeužlaikau nieko, kas kyla, o paleidžiu į laisvę. Tiek idėjas, tiek jausmus, tiek mintis, tiek impulsus veikti.

Žmogaus organizmas – gyva Visata. Todėl viskas, kas ten kyla, yra reikalinga ir naudinga. Kartais, kaip trašos, kad jomis prisodrinta žemė vėliau išaugintų derlių, kartais – kaip vaisius, kurį jau iš karto galima nuraškyti ir mėgautis.

O kartais – kaip dovana, suvokimas, išsigrynininmas  – apie save, pasaulį…

Foto: Sina Sahray nuotrauka

Patiko? Pasidalink: