Visiškai nesuprantu, kaip atsitinka viena ar kita. Niekuomet negalėjau savęs įsprausti į kokius nors rėmus. Kai klausia, kas aš esu, galiu išvardinti mažiausiai dešimt dalykų, kurie yra labai stipriai susiję su manimi.

Kiti žmonės turi labai aiškius apibrėžimus: esu mokslininkas, žurnalistas, vairuotojas, mokytojas. O aš nuolat persikūniju į ką nors. Ir tai man primena K.Stanislavskio aktorinio meno sistemą: „O kas, jeigu…”

Pamenate, kaip vaikystėje? O aš dabar „tyčiom” būsiu… ir prasideda fantazijos, kas kuo galėtų būti. Kodėl vaikystėje galėjome, o dabar jau nebe?

Tai va, nsesniai „tyčiom” buvau poete. Ir skaičiau savo eilėraščius Klaipėdos Poezijos pavasaryje, kuris vyksta vasarą. Irgi įdomiai, ane?:)

Buvau kultūros namų direktore (seniai), buvau režisiere (irgi seniai), buvau žurnaliste (senokai), buvau knygų leidėja (irgi jau senokai). Dabar žmones mokau rašymo.

Bet iš tiesų – dabar pasakysiu labai rimtai ir nuoširdžiai. Iš tiesų žmonėms primenu, kad laikas nustoti mokytis iš kitų ir jausti, gyventi, būti taip, kaip norisi pačiam.

Laikas nustoti įsivaizduoti, kad kažkas kitas žino, kaip mums geriausia. Mes visi viską žinome patys. Mūsų viduje gyvena visi Visatos guru. Ir tiek neribotų galimybių – būti kuom tiktai norime…Reikia tik vieno: nustoti dairytis į kitus ir drąsiai sakyti „taip”…

O čia – keletas mano paskutinių eilėraščių.

Joninės pas Orakulą

Ganom vasaros debesis

vidury nakties pievos

po Grįžulo ratais

rasota bryde

suradę šviesiausią vietą.

Buriam iš debesų paveikslų

šviesmečius tolimiausius.

Atrandam naujus žvaigždynus

kuriuos gyvensim

kai nebebūsim čia.

Buriam šviesų gyvenimą

Tryse įbridę į pievą

pačią trumpiausią naktį

pačią ilgiausią dieną…

2021 birželis

Vakaras

Išeina saulė

medžių viršūnėm

Iš gėdos nuraudus

Slepiasi už horizonto

staiga ištrykšta 

minkštuose 

debesų pataluose

lyg spanguolės

vėlų rudenį

mano delnuose…

2021

Patiko? Pasidalink: