Rašymo neįmanoma atskirti nuo mūsų pačių, kaip asmenybių ir mūsų kasdienio gyvenimo, įpročių.

Tai nėra kažkokia atskira, savaime funkcionuojanti mistinė dalis, kurioje esame kažkokie ypatingai kitokie. Visose srityse esame tokie, kokios mūsų mintys, kurių per dieną “prisukame” labai daug – apie 50-80 tūkstančių.

Kokios mintys, toks mūsų gyvenimas, o kokie mes, toks ir mūsų rašymas. Toks stilius. Toks tekstų turinys. Kokie mūsų įpročiai, tokia rašymo kokybė.

Tokia visa veikla, kuria užsiimame.Rašyme atsispindi gebėjimas arba negebėjimas koncentruotis, planuoti laiką, suimti save į rankas, kai viskas griūva ir mintis nukreipti mums reikalinga kryptimi.

Atrasti įkvėpimo šaltinį savyje, o ne ieškoti jo išorėje, kažkur, fantasmagoriniuose mūzų soduose.Rašymą galime drąsiai vadinti meditacija. Kaip beje, ir bet kurį kitą veiksmą, kurį atliekame dėmesingai, sutelktai.Rašydami savęs kitokio nesuvaidinsime, net jeigu labai norėsime ir bandysime griebtis visokių gudrybių.

Rašant (arba nerašant, nerandant tam laiko) greitai visos ylos išlenda iš maišo, o dirbtiniai, proto sukurti įvaizdžiai griūna.Rašymas tuo ir žavus, kad jis reikalauja mūsų tikrų, tokių, kokie esame savo slapčiausiuose užutėkiuose. Rašymas iš ten mus iškrapšto, demaskuoja, priverčia pažvelgti sau į akis ir pripažinti tiesą.

Nes tik mechaninis arba proto inspiruotas žodžių dėliojimas nesuveikia. Kol mes nesame mes, visas rašymas yra melas sau ir todėl atrodo kaip prostitucija, nes tai darome dėl slaptų asmeninių tikslų, vidinių ar išorinių manipuliacijų. Ir žinote, kaip Rašymo dievai demskuoja mus? Mūsų tekstai neveikia kitų žmonių!

Nes jie yra sumeluoti. Jie neturi gylio, nes mes neturime to gylio. Jie būna išsibarstę kaip pakrantės smiltys, genamos vėjo, nes mes išsibarstę ir nesugebame susemti savo jausmų minčių į tvirtą visumą, nes mūsų gyvenime tiek daug prioritetų ir jie visi tokie svarbūs, kad uždūstame nuo jų, vos kvepuojame, norėdami viską atlikti maksimaliai tobulai, visur būti patys geriausi! Ir kas gi už to slepiasi?

Ar tik ne karūna, ar tik ne godžioji puikybė?Kai žiūriu į žmones, kurie lekia, skuba, krenta be jėgų, vėl lekia arba jų gyvenime nuolat nutinka aibė labai svarbių ir jų pačių maksmalaus dalyvavimo prašančių dalykų, kai jie kažkam kažką pažada ir paskui pamiršta arba neturi jėgų/laiko tai išpildyti ir tie pažadai sau kaupiasi, nuodija žmogaus vidinę erdvę, iš tokio žmogaus sklinda chaosas ir melas.

Ką toks žmogus gali sukurti? Tik chaosą ir melą! Kaip tokie tekstai/paveikslai/bet kas, ką daro, gali veikti kitus? Tik destruktyviai. Tai būsimos kančios ir skausmo introdukcija. Ir rašydami taip, net dideli, pripažinti rašytojai, gali sėti kančią ir dramas.

Tai šiandien vis dar vadinama menu. Bet tik kol kas. Nes žmonių ir Žemės sąmonė keičiasi. Šviesių dalykų poreikis vis didėja. Bet ar gali tuos šviesius dalykus sukurti žmogus, kuris viduje sunkus, apsimelavęs, piktas ir savo rašymą/tapymą/muziką/plytų dėliojimą panaudoja išlieti susikaupusiam brudui?Manau, kad negalima kitiems išpilti į širdis mūsų pačių pagaminto š… kūrybos pavidalu.

Verčiau jau tai išgyventi giliai savo viduje, rašant Ryto puslapius, laiškus sau ir kitiems, atliekant emocijų paleidimo praktikas, stebint ir atpažįstant savo mintis, jausmus. Kitaip sakant, užiimant rašymo terapija.Ir visa tai transformuojant.

Taip pat mokantis disciplinos, susidėliojant gyvenimo prioritetus, atidžiai klausant, ką žadame sau ir kitiems. Kuo tyresni tapsime viduje, tuo daugiau galėsime atsiverti kūrybai, kuri yra visuomet aplink mus ir mumyse.

Tereikia iki jos užaugti savo viduje, kad galėtume būti atviri, ramūs, gyventume taikoje su savimi.Tik tada būsime “prileisti” prie amžino ir neišsenkančio kūrybos šaltinio…

Patiko? Pasidalink: