Nutraukti sena ir dirbtinai pradėti nauja norisi tada, kai mūsų protas yra neurozės būsenos. Tai – prievarta prieš save.

Kai rudenį medis meta lapus, ar jis ką nors specialiai daro, kad numestų lapus? Medis tiesiog pasiima po truputį iš lapo maistingąsias medžiagas.Jis tiesiog surenka jas ir lapas tampa negyvas.

Ir tada, vėjas natūraliai tą lapą nuplėšia. Šiame procese nėra jokios prievartos. Medis negalvoja: kaip dabar visus tuos lapus kuo greičiau nuo savęs numesti! Jis negalvoja, kaip man įgriso tos šakos, jos siurbia iš manęs visus syvus!

Mes, žmonės, nuolat gyvename nesiderindami su natūraliais gyvenimo ir gamtos ritmais. Manome, kad galime imti ir nuplėšti kažką jėga nuo savęs. Už bet kokią prievartą visuomet kažkuo sumokame…

Jeigu lapas arba kažkas mūsų gyvenime dar nenukrito ar neatkrito, vadinasi:a) tai maitiname savo dėmesiu ir tai kol kas mums reikalinga bei naudinga savyje laikyti. b) jeigu kažkas vis dar yra mūsų gyvenimo kontekste, dar nepasitraukia, reikia išsiaiškinti, kodėl tai vis dar yra mumyse?

Bandymai dirbtinai baigti sena ir pradėti nauja,- yra vaikiškas, ne suaugusio žmogaus požiūris. Tai niekur nenuves. Tik atims daug energijos.

Kai situacija išsekusi, išgyventa, dėmesys ir jos laikymasis įsikibus, pasitraukia savaime. Kaip pasitraukia visa, kas nebegyvybinga. Todėl išsiiaškinkite savo situaciją, supraskite, kodėl jūs ją laikote, ką tas laikymas jums duoda, kodėl maitinate tai savo dėmesiu? Nuo medžių mes skiriamės tuo, kad mokame laikyti situaciją ir ją norime kontroliuoti.

O kodėl tai darome? Kokią naudą gauname iš to? Nustoti laikyti, tai reiškia – tiesiog imti ir nustoti laikyti, o ne kažką specialaus dėl to daryti.Pabandykite nieko nedaryti.

Mes manome, kad reikia dirbtinai išmesti sena, kad padaryti nauja.Štai metalinis skambantis rutuliukas ant mano stalo. Padėjau, ir jis pats sau guli, skamba pats savyje, nemaitinu jo savo dėmesiu, kad jis būtų – nereikia nieko specialiai daryti, nereikia jo stumti, ridenti. Kai vėjas papūs, rutuliukas pats kažkur nuriedės.Palikti ir nieko nedaryti yra ir sunkiausia, ir kartu lengviausia.

…Pernai niekaip negalėjau išvažiuoti į vieną vietą ir laikiausi įsitvėręs kažkokių savo įsitikinimų, senų kotekstų. O man gyvenimas tiesiog atsiuntė bilietus ir aš nebegalėjau atsisakyti. Kai atvykau, pirmas dalykas, kurį padariau, nuėjau į kavinę.

Ten ant stalo gulėjo patarimų dėžutė, o joje – suvynioti spalvoti popieriukai. Išsitraukiau vieną ir perskaičiau: “Pats laimingiausias laikas – kada jūs įgaunate drąsos ir paleidžiate tai, ko nebenorite laikyti“.

Taigi reikalinga drąsa, kad kažko nebelaikyti. Padėti ir tegul sau guli. Tegul gyvenimas pats pasiima iš ten energiją, gyvybinius syvus. Iš to lapo ar situacijos – vėjas jį pats nuplėš ir nuneš…

Nes vėjas pakankamai stiprus….Tai natūralu. Bet žmonės taip nepasitiki natūralumu, kad stengiasi tą nepasitikėjimą kompensuoti prievarta kažką darydami.

Kai tik jūs pasiimsite savo dėmesį, vėjas pats savaime nusinešė tai, kas jums nebereikalinga…

– –

Autorius: Aleksandras Menšikovas

Vertė: Rolanda Lu

Patiko? Pasidalink: