Paprastai Ditrijus Trockis kalba apie tai, kaip transformuoti savo dabartį, atsigręžus į praeities  įvykius ir peržiūrint savo santykį į žmones ir situacijas.

Tačiau šiame interviu kalbama apie tai, kaip tiesiog dabar, šią akimirką atrasti tuos instrumentus, kurie padėtų pakeisti likimą.

Dima, kaip chiromantas tu ieškojai delnuose tarpusavio ryšio tarp to, ką žmonės galvojo ir darė praeityje ir situacijose, kuriose jie atsidūrė jūsų susitikimo  momentu. Tačiau dabar savo paskaitose tu vis dažniau kalbi apie tai, kad atspirties tašku sprendžiant bet kokią problemą, gali būti ne praeitis, o ši akimirka. Papasakok apie tai, prašau.

Turbūt teko girdėti apie fraktalus. Tai – pasikartojimas kažko didelio mažuose dalykuose, smulkmenose. Pirmas fraktalas yra aprašytas Biblijoje, kur teigiama, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą.

Aš savo praktikoje patyriau, kad bet kokia problema, kuri buvo prieš 10-20-30 metų arba buvo vakar, atsispindi kaip ir veidrodžių kambaryje tose situacijose, kurios vyksta tiesiog dabar.

Jeigu į mus supančius žmones žiūrėti kaip į mus atspindinčius veidrodžius, tai problema, kuri susiklostė vaikystėje, jaunystėje, arba kokiame nors praeitame gyvenime, gali būti 100 proc. išspręsta tiesiog dabar. Per tuos žmones, kurie mus supa dabar ir santykių su jais korekciją.

Tai galima suprasti tiesiogiai. Pavyzdžiui, tai gali būti tie žmonės, kurie sėdi dabar šalia tavęs metro. Tačiau tuomet reikia užduoti sau klausimą: “Kuo aš galiu būti naudingas tiems žmonėms tiesiog dabar, šią akimirką?”

Arba “Kur aš esu nenuoširdus su jais tiesiog dabar?” Galbūt šalia stovi  nėščia moteris, o aš apsimetu, kad miegu, galbūt užsispyrusiai nepastebiu, kad kažkam būtina atlaisvinti vietą?

Galima šią akimirką traktuoti ir netiesiogiai. Atsekti, kokios mūsų komunikacijos, su kokiais žmonėmis šiandien yra stipriausios ir peržiūrėti savo santykius su jais.

Kokie žmonės šiuo metu aktyviai arba pasyviai turėjo didžiausią įtaką jūsų gyvenimui? Tai gali būti žmona, draugas, draugė, gali būti mokytojas, vaikas. Bet kuriuo atveju, aš nesu matęs tokių vienišių, kurie gyvena miške ir visiškai su niekuo nebendrauja. Reikia sąžiningai sau atsakyti, kur aš meluoju sau per šį žmogų, per savo santykius su juo? Kur aš esu nenuoširdus su juo?

Ši koncepcija tokia paprasta, kad, ją retai kas suvokia. Kuo paprasčiau – tuo sunkiau. Todėl egzistuoja pischologija – mokslas, kuris į paprastus dalykus žiūri sudėtingai ir ieško atsakymų vakarykštėje dienoje. Yra ezoterika – mokslas, kuris atsakymų ieško rytdienoje.

Šie du mokslai dabartiniu metu labai paklausūs, todėl, kad nedaug kas iš tiesų nori atlikti tą vaidmenį, kuris jam skirtas dabartiniam gyvenimo momente.

Iš karto kyla klausimas, ką reiškia viename ar kitame konkrečiame vaidmenyje? Juk tavęs dažniausiai ir klausia apie tai? Ką reiškia būti žmona ar dukra, vyru ar verslo partneriu?

Iš tiesų, visi puikiai žino, kur koks kieno vaidmuo. Žinai, prieš pat užmigimą yra 30 sekundžių, kada žmogus atsijungia ir tuomet vyksta praėjusios dienos peržiūra, tuomet prabunda mūsų sąžinė. Ir tada žmogus pats sau sako: kodėl aš čia buvau grubus, kodėl norėjau pabūti eilinį kartą “protinguolis”, o juk iš tiesų aš esu kvailys ir pan. Šią akimirką mes aiškiai matome, kur suvaidinome ne savo vaidmenį.

Nėra vieningos kiekvieno vaidmens reikšmės apibrėžimo, tačiau yra esminiai suvokimai, kuriais remiantis, galima priartėti prie tikrų dalykų. Pavyzdžiui, pagrindinis jausmas, kurį turime išreikšti tėvams – tai besąlyginė pagarba. Vadinasi, tai, kaip nuoširdžiai atlieku savo rolę prieš tėvus, priklauso nuo to, ar aš pakankamai pagarbiai su jais elgiuosi. Vyresniam broliui taip pat turiu jausti pagarbą.

Draugui – pasitikėjimą, nuoširdumą, pagarbą. Vyro pareiga žmonai – atsakomybė, juk šis žmogus tau duotas visam gyvenimui, prieš Dievą tu atsakai už jį, už savo vyriškus ir nevyriškus poelgius. Vyriški poelgiai – tai absoliuti darna grandinėje: “pagalvojau- pasakiau- padariau”.

Moters vaidmuo… Dievas moterį apdovanojo jausminiais suvokimais, ir kuo labiau ji savo jausmus “praryja”, tuo mažiau ji vaidina savo vaidmenį. “Nepraryti” – tai nereiškia, nuo ryto iki vakaro kalbėti apie savo jausmus. Tai reiškia, jausti ir, reminatis tais jausmais, kažką daryti arba nedaryti, eiti ten, kur moterį šaukia širdis, intuicija. Tėvų ir močiučių bei senelių vaidmuo – būti pavyzdžiu. Ne žodžiais mokyti, o būti pavyzdžiu to, kaip žmogus galvoja, kalba, jaučia.

Tu dažnai kalbi apie melagingus/netikrus vaidmenis, kuriuos mes dažnai laikome pavyzdžiu. Kokie tai vaidmenys?

Tai vaidmenys, kuriuos vaidina beveik kiekvienas – “aš protingas, aš žinau, kaip reikia”. Šį vaidmenį galima vadinti “psichologo” arba “mokytojo”, “guru”. Kitas vaidmuo – teisėjas, jis ne tik žino, kaip reikia, bet ir duoda vertinimą, teisia.

Dima, papasakok, prašau, išsamiau apie siekį būti visuomet protingu (rus. k. – «умничание»). Apie tai taip pat kyla daug klausimų: kada duoti patarimą, kada neduoti. Jeigu matau, kad žmogus klysta, kodėl jam apie tai nepasakyti? Kodėl aš negaliu išsakyti savo nuomonės?

Pirma, savo nuomonę galima išsakyti tik tada, kai jos klausia. Antra, net jeigu ir klausia… Retai kas iš tiesų turi gydytojo, psichologo diplomus, atitinkamos asmeninės praktikos arba kokių nors gilių dvasinių žinių, kurias patyrė savo kailiu. Tačiau kada mūsų kažkas klausia ir mes nežinome, retai kas gali tiesiai pasakyti: “aš nežinau”.

Todėl mes pradedame atsakymus prisigalvoti, remdamiesi ta informacija, kurią turime savo galvoje: iš knygų, iš pseudomokytojų, tai, ką matėme ar girdėjome. Tai, ko neišgyvenome, nepatyrėme patys – visa tai knyginės žinios, kurios nieko nevertos. Knyginės žinios visuomet veržiasi lauk, apie jas norisi pasakoti.

Pati paprasčiausia patirtis, kuri man šią akimirką ateina į galvą,- tai orgazmas. Kas jį patyrė, tas nenori apie tai kalbėti. Po jo ateina tuštuma, tyla, kuria mažiausiai norisi su kažkuo dalintis. Net rūkyti nesinori, nei iš karto gerti arbatą arba bėgti kažkur. Taip yra ir su bet kokiuo kitu tikru patyrimu: kas tai patyrė, tas nenori apie tai kalbėti.

Šekspyras rašė: “Skamba tik tas, kas tuščias iš vidaus…” Mūsų kaime ankčiau buo balionai su dujomis.

Pilnas balionas su dujomis skamba dusliai, iš karto jaučiasi pilnumas. O tuščias – labai skambus ir ilgai skamba. Taip ir žmogus, kuris pripildytas tikros patirties, žinių, išminties. Galvoje tuščia ir nuo tos tuštumos norisi dalintis tik tuštuma. Tik tada, kai tavęs prašo, tik tada iš šios tylos atsiranda galvoje kažkoks atsakymas.

Netgi matydami tam tikrą neteisybę ar neteisingumą, įžvelgi tame dieviškąjį planą, dievišką ranką, kuri rašo šią akimirką kažkokį savo scenarijų.

Taip išeina, kad postringavimas, noras atrodyti protingu, pasireiškia tada, kai pavyzdžiui, kažkas iš artimųjų sako, kad serga, o tu vietoje to, kad pasakytumei: “Aš labai tave užjaučiu ir linkiu greičiau pasveikti”, pradedi patarinėti: “Tai tu juk peršalai!Tau reikia imbiero arbatos su citrina…”.

Mūsų paskaitų klausytojai gali pasakyti: “Taip yra todėl, kad tu kažkam kažko neišsakei, nutylėjai!” O žmogus persišaldė, galbūt, tiktai dėl vieno dalyko: kad tu jį apkabintum, pats padarytumei tą arbatą ir kažkas per tave įvyktų kitam žmogui. Tačiau tikrai ne patarimas čia reikalingas.

Dima, grįžkime prie temos apie tai, kaip galima būtent šią akimirką per santykius su žmogumi, kuris yra šalia, kažką paleisti savo likime. Duok pavyzdį, kaip tai vyksta.

Mes visi turėjome tokių istorijų. Štai, atsirado žmogui kažkokia problema, apie kurią jis negali niekam papasakoti ir nešiojasi naštą savyje. Tačiau sėdo jis į traukinį ir atsitiktiniam pakeleiviui “įkrito į ausis”, viską papasakojo, o tas tyliai išklausė.

Ir atsitiko stebuklas, galbūt net išgijimas nuo ligos. Tiesiog žmogus išsilaisvino nuo naštos kaip per išpažintį, įvyko atgaila.

Žmogus pabuvo savimi nors sekundę ir tą sekundę pačiu artimiausiu žmogumi buvo nepažįstamasis, kuriam jis atsivėrė tiek, kaip niekam kitam iki tos akimirkos neatsivėrė. Papasakosiu istoriją.

Viena pažįstama moteris sirgo astma dvidešimt metų. Teko daryti net injekcijas, nes inhaliatorius jau nebepadėjo.

Su viena pažįstama ji važiavo į kažkokį vienuolyną, nuslenkti relikvijoms. Pakeliui ji savo bendrakeleivei atvėrė širdį ir tą akimirką įvyko visiškas išgijimas – nuo tada jau daug metų ji nebeturi astmos. 

Vieninteliu artimu žmogumi tą akimirką  tapo piligrimystės draugė. Tačiau moteris išgijimą “nurašė” vienuolynui. Kada kitą kartą jai diagnozavo kitą susirgimą, ji vėl važiavo į tą patį vienuolyną, tikėdamasi, kad įvyks stebuklas. Tačiau ji neišgijo, nes juk ne kapas gydo, o gyvas žmogus, jo atvirumas. Reikalingos ausys, kurios išklausytų, akys, kurios pamatys tavo kančią ir jausmai, kad tą kančią pajausti.

Todėl aš visuomet sakau: gyviems žmonėms skirkite tūkstantį kartų didesnį dėmesį, nei kažkokioms neiaškoms nesuprantamoms istorijoms, praktikoms ir t.t.

Ar aš teisingai suprantu, jeigu tu negali susivokti kažkokiose situacijose, tai reikia jas atidėti ir peržiūrėti savo santykus su visai žmonėmis, su kuriais jų turi/turėjai: pradedant nuo pakeleivio metro, darbo kolegų ir baigiant pačiais artimaisiais?

Pradėk kasdienybėje ieškoti nekasdieniškų dalykų. Nes visuomet kažkas vyksta: 24 val. per parą, tiesiog dabar, šią akimirką. Dabar, ši akimirka — yra vienintelis laikas, kuris gali suteikti visus atsakymus.

Nesvarbu, ar tarakonas bėga siena, kaimynas kelia triukšmą ar kažkas už sienos garsiai groja, kometa praskrido ar svirpliai griežia – per visa tą gyvenimo įvairovę Kūrėjas kalba su tavimi, duoda tau ženklus. Jeigu mes tai pastebime, tai gauname labai malonius bonusus.

Pirma, mes prisipildome tikėjimo, kad aš, pasirodo, esu ne vienišas, yra kažkas, kas mus prižiūri 24 val. per parą.

Antra, mes įgauname jėgos, kuri išgydo nuo ligų, mes matome naują  tikslą, naujus horizontus, naujus senos istorijos sprendimus, išėjimą iš tamsaus tunelio. Bet kokiu atveju, atsakymas yra “čia ir dabar” būsenoje, šioje akimirkoje.

Reikia tik išmokti būti šioje akimirkoje. Nevaikščioti pas ekstrasensus ir būrėjas. Taip, praeityje taip pat galima kažką išsiaiškinti, tačiau tik savo malonumui ir iki tam tikros ribos, nereikia toje praeityje gyventi. Todėl, kad žmogus, kuris bėga į priekį ar visą laiką žvalgosi atgal, paprasčiausiai susitrenks sau kaktą.

Mes pradėjome kalbėti labai svarbia tema – apie dėmesingumą. Kad suvokti tai, apie ką tu kalbi, reikia visiškai perkelti savo dėmesį – ne gromuliuoti savo vidinę kramtomąją gumą, ne maigyti telefoną, neatsitraukti į praeities ar ateities pergyvenimus, o pasinerti į tai, kas vyksta su tavimi tiesiog dabar. Kaip šią savybę vystyti? Kaip išmokti koncentruotis į momentą “dabar”?

Labai retai kas turi prigimtinę koncentracijos dovaną. Vietoje to, kad susitelktume, mes išsitelkiame – mus išima iš mūsų pačių, iš mūsų vietos po saule mūsų nedėmesingumas.

Tuomet atsiduriamame visiškai nenuspėjamae laike, tarsi persikeliame į praėjusią praeitį ir neįvykusią ateitį, tai savotiškas būvis be laiko. Kad maksimaliai išlaikyti savo dėmesį šioje akimirkoje, čia ir dabar, pats paparasčiausias būdas – daryti kažką kitam žmogui, daryti kažką dėl kito žmogaus.

Ir tą akimirką tu pradedi galvoti ne apie save ir savo problemas, o susikoncentruoji į kitą žmogų, į jo poreikius. Net jeigu tu meldiesi, žiūri į ikoną, tai darai dėl kažkokios kitos aukštesnės būtybės. Darai kažką dėl savo šalies, dėl savo laiptinės kaimyno  ar dėl savo šeimos, bet kuriuo atveju, vekimas, darymas koncetruoja tave į patį procesą. Nes jeigu nesikoncentruoti, pavyzdžiui, į vinies kalimą, tai plaktukas -100% – suplos tavo pirštą.

Taip išeitų, kad savo dėmesį reikia valios pastangomis nukreipti į save, pažiūrėti, kam aš galiu būti naudingas dabar ir pradėti kažką daryti?

Kas aš? Dailininkas, poetas, stalius, šaltkalvis, policininkas, mokytojas… Kas bebūtum reikia savo vaidmenį atlikti maksimaliai sąžiningai. Tai, ką tu darai, daryti su visišku atsidavimu. Kaip sakoma: “Tarnavimas žmonėms – tai tarnavimas pačiam Dievui”.

O Dievas tai tikrai žino, kam ir už ką mes skolingi, kur mes meluojame ir kaip mus iš ten paimti, iš mūsų juodosios dėžės, iš Pandoros skrynios. Dievas žino, kaip maksimaliai mus sutaurinti ir į aukštesnį lygmenį pakylėti mūsų gyvenimą.

Šaltinis: Interviu laikraštyje “Vegetarian”, spalis 2016.

http://alhimik108.com/blog/dmitrij-trotskij-schastyu-meshaet-igra-v-umnikov-intervyu-gazete-vegetarian-oktyabr-2016/

Kalbėjosi: Anna Kuznecova

Vertė: Rolanda Lu

Patiko? Pasidalink: