“Kad berniukas taptų vyru. Iš pradžių berniuką augina mama – kol jis pasiekia tam tikrą lygmenį, po to žmona. Jeigu jūs į vyrą investuojate visus savo 100 proc., tai dividendų sulauksite ne rytoj, ne po metų, o akimirksniu – iš karto pajusite tai, dėl ko esate moteris.

Pajusite absoliučios tylos, absoliučios pilnatvės būseną. Jeigu moteris man pasakys, kad tai nuobodu, aš atsakysiu, kad ji niekuomet nejautė tos būsenos.

Kaip investuoti į vyrą, kaip jį įkvėpti? Išsakykite jam savo jausmus! Jeigu tu, moteris, man sakai, ką galvoji tuo ar kitu klausimu, kada aš tavęs šito neprašiau, man neįdomu. Man svarbiau, ką tu jauti man! Tai ir yra moteriškos energijos, kurios pas tave kaip minimum šešis kartus daugiau, negu pas mane, esmė.

Man nesvarbu, kokiais jausmais tu su manimi dalinsiesi, tegul tai bus įsiskaudinimas, piktumas, susierzinimas, pagarba, dėkingumas – kas tik nori. Tavo jausmai – mano maistas, Kiekvienas jausmas – kaip prieskonis ant patiekalo, skonių įvairovė. Aš negaliu valgyti prėsko maisto. Jeigu tu nieko nejauti man, tai ir sakyk: “Aš tau nieko nejaučiu!” Jeigu tu mane myli, bet nekalbi apie savo jausmus, tai tolygu abejingumui.

Po kurio laiko aš suprantu – kažkas ne taip ir pradedu provokuoti tavo jausmus. Pareisiu namo girtas ir duosiu į nosį, įsitaisysiu kokią įdomią draugę arba pasakysiu, kad pusė metų man algos neduoda. Ką tu dabar jauti, mieloji? O, gyva! Tada sakau, kad turiu 15 tūkst. rublių, einam, nuperkam tau batus.

Mes kartu – aš ir mano moteris – galime susitarti dėl visko, mums nereikalingas joks tarpininkas.

Kaip vyras sakau: mums, vyrams, iš jūsų moterų reikia tik jausmų, todėl, kad pas mus jų priėmimo diapazonas yra mažesnis, mums tiesiog jų trūksta. Todėl kada jūs mums jausmus išreiškiate, mes pradedame augti – kažkas, pagaliau, iš berniuko užauga iki vyro, kažkas – iki Dievo.

Tačiau jūs kažkodėl nenorite mums duoti jausmų, o pradedate mumis rūpintis kaip vaikais ir mes tampame vis mažesni, mažesni negu buvome iki tol, kol sutikome jus.

Dažnai iš moterų girdžiu: aš užsiimu dvasinėmis praktikomis, tobulėju, o mano vyras nenori tobulėti.

Atversiu jums vieną paslaptį: maža mergaitė visuomet sutinka mažą berniuką. Kiekvienas iš mūsų pritraukia antrą pusę maždaug tokio paties psichologinio amžiaus. Nes tik padėdamas augti kitam, galiu augti pats.

Susitinka du maždaug panašas lygmens žmonės, daro vienas kitam poveikį ir tuo metu moteris auga kaip moteris, o vyras – kaip vyras. Čia ir yra visų santykių prasmė, dėl to ir egzistuoja santuokos institucija.

Šeimoje susikuria įtampa, kuri pagimdo dviejų žmonių augimą. Tačiau dažnai vyras ir žmona neauga, o paprasčiausiai stumdo vienas kitą: “Ko tu mane stumdai?” – “O tu ko?”, tada įtampa pradeda nykti. Ir du žmonės ne auga kartu, o išsiskiria. Nes neįvertino visos įtampos prasmės.

Būna taip, kad moteris pasiruošusi su vyru praleisti visą gyvenimą, tačiau moteris nuolat jaučia diskomfortą, susierzinimą, nolat nori kalbėti, kalbėti, kalbėti. O jeigu kūnas pradeda sirgti – tai rodo, kad tai ne tavo žmogus, bėk nuo jo.

Visuomet klauskite savęs: ar gerai jaučiatės su tuo žmogumi? O tai matau tokias situacijas, kada moteris jau invalido vežimėlyje sėdi, tačiau vis tvirtina: “Man su juo gerai, man gerai”.

Štai jeigu pradėjus susitikinėti ji būtų invalido vežimėlyje, o dabar baleto mokyklą baiginėtų, – tai jau pozityvus rodiklis”.

Autorius: Dmitrijus Trockis

Vertė: Rolanda Lu

Patiko? Pasidalink: