Viskas, kas yra arti – pasiekiama, paliečiama, apkabinama – dažniausiai yra tarsi savaime suprantama. Mama – taip pat.

Paskui imi fiziškai tolti, tačiau artėti vidumi. Labiau suprasti ir branginti.Štai, sėdžiu dabar toli nuo namų, nuo tėvų, nuo visko, kas yra susigėrę į mano ląsteles, kas mane padarė manimi. Truputį liūdžiu, kad šįkart negaliu įlėkt pro duris, įteikt mamai gėlių. Negaliu atvažiuoti, apkabinti ir, kaip visuomet, pradėti kalbėti apie, regis, nereikšmingus dalykus.

Bet iš jų paprastumo susideda visa, kas nepaprasta ir kas lieka už žodžių….

– Kaip gyveni, mama? – Ai, tai kad viskas man labai gerai! Štai baigiu megzt šaliką. Paskui numegzsiu dar vieną ir jau užteks. Sveika, niekas neskauda. Esu laiminga, svarbu – visi sveiki, vaikai, anūkai – labai geri. Ko daugiau gali norėt? Tik va, pavasaris sausas, lietaus labai reikia. Jau sudygo pomidorai išnešiau į šiltnamį, nors gal kiek šaltoka…

…Mano mamai – 83 metai. Ji iki šiolei kiekvieną dieną stengiasi nueiti po 5 kilometrus. Per karantiną bandė išvaikščioti tuos kilometrus aplink namą…Pažymėta Sibiro ženklu. Kai buvo septyneri, su tėvais išdardėjo gyvuliniais vagonais…

Tačiau niekuomet nepyko ant savo lemties ir bloguoju neminėjo tų, kurie jos gyvenime paliko skaudų įspaudą…Ir štai, kas svarbiausia!

Mano mama visuomet svajojo piešti, tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad menininkės gyslelę jai teko paslėpti, o imtis nuobodaus, tačiau darbo vietą, stabilų atlyginimą garantavusio buhalterės darbo.

Toks tuomet buvo gyvenimas, kad galvot apie pašaukimą, apie tai, kas miela širdžiai, nebuvo kada – šeima, trys vaikai, daržai, darbai.… Svarbiausia buvo išgyventi ir užauginti mus.Tačiau noras kurti visuomet buvo gyvas. Ir štai, tik sulauks garbingo amžiaus, mama pradėjo siuvinėti, o paskui ir piešti. Su kokiu džiaugsmu ji rodė pačios nuspalvintas mandalas, kiek įkvėpimo jai suteikė piešimo procesas!

– Kai užsimerkiu, matau visokius gražius paveikslus. Tačiau nežinau, kaip juos nupiešti, nes kai atsimerkiu, tie paveikslai dingsta,- kartais guodžiasi mama. – Ach, jeigu būčiau galėjusi pasimokyti piešti seniau, tie paveikslai nebėgtų dabar nuo manęs…

…Man mama – pavyzdys, kaip nepaleisti to, kas svarbu. Ar tai būtų mezgimas, ar piešimas, ar pomidorai, kuriuos tik ji moka taip skaniai užauginti.

Ar geltoni šalpusniai, kurių („tėvui, nuo kosulio“) išėjo rinkt prie upelio niekam nepranešusi…

Mama, tu tik piešk, megzk, siuvinėk! O aš linkiu, kad visi tavyje gyvenantys paveikslai gražiai sugultų ant popieriaus, mezgimo ar audinių raštuose. Nes dabar jiems rastis – pats geriausias laikas….

P.S. Tėte, nepavydėk 🙂 Jau tuoj bus istorija ir apie tave:)

2020 05 03 (Indija)

Patiko? Pasidalink: