🔸 Bet kokia dvasinė praktika, bet koks mokymas yra tik fizkultūra. Taip, ji suteikia tam tikrų įgūdžių, kompetencijų, padeda išsiugdyti tam tikrus įpročius. 

Tačiau neįvyksta alchemija, esminis kokybinis pokytis, neišsiskleidžia žmogaus dvasia.

Nes dvasia prabunda ten, kur prabunda pasitikėjimas. Pasitikėjimas – tai raktas, kuris per dvasinę energiją padeda transformuotis žmogaus kūnui.

🔹Bet kokia praktika, bet koks mokymas pagrįstas protu, – žmogus nori tapti geresnis, tobulesnis, o tai – prievarta prieš save, energijos užspaudimas – ji nebegali tekėti laisvai.

Žmogus sako: “Štai, pradėsiu praktikuoti. Ir tada manyje kažkas pasikeis“. O iš tikrųjų, tam tikri įsitikinimai iš vienos dėžutės pasišalina, tačiau atsiranda nauji įsitikinimai. 

Pavyzdžiui, žmogus atsisako įsipareigojimų šeimai, tačiau įsipareigoja “žmogaus dizainui” (human designe), atsisako įpročio vertinti, bet įsipareigoja sau ieškoti nirvanos. 
Viena dėžutė galvoje pakeičiama kita dėžute…

O noras įsikibti į kažką liko, energijos daugiau neatsirado, dvasinis prabudimas neįvyko.

🔸 Dvasinis procesas – visada yra bet kokios kontrolės atsisakymo procesas.

Mūsų civilizacija siekia į dvasinę praktiką įdiegti kontrolę, kuri remiasi pirminiu instinktu – išgyvenimu, o tai atskiria žmogų nuo beribės dvasios, kuria mažumo, nereikšmingumo jausmą. 

Todėl jai būtinai reikia šablono, taisyklių – pirmas žingsnis, antras žingsnis, trečias … Ir štai tada, atrodo, kažkas įvyks, kažkas pasikeis.

🔹Bet tai neveikia. Nes dvasinis kelias visada – besąlyginis pasitikėjimas viskuo, kas vyksta ir kontrolės atsisakymo kelias. 

🔸Nes pasitikėjimas ir kontrolė – nesuderinami.

Autorius: Aleksandras Menšikovas, 
Vertė: Rolanda Lu, Sąmonės revoliucija

Patiko? Pasidalink: