Vakar pakliuvau į kitą realybę. Ar jums būna taip? Man dabar taip nutinka gana dažnai. Tarsi esu ten, kur esu ir staiga jaučiu, kad nebe ten, kažkas pasikeitė!..

Ėjau miško taku.. Dažnai išeinu pasivaikščioti, kad pailsėčiau nuo kompiuterio. Ir staiga jaučiu, kad mane apima keista būsena, tarsi koks išplaukimas. Tarsi koks sunkus “kisielius” apmūturiuoja nuo galvos iki kojų…

Kūnas čia, o sąmonė – kažkur kitur, platesnė, erdvesnė, nei įmanoma įsivaizduoti. Ir tampu tokio dydžio kaip miškas, ir dar didesnė, nei miškas…Kaip begalybė…

Jau, regis, visai kažkur ištirpstu, kai čaižiai nuskamba telefonas. Draugė Eglė iš Indijos. Ir ima emocingai pasakoti apie savo draugą budistą Rimpočę (tai panašus religinis titulas kaip krikščionių vyskupas ) Chokyong Palga iš Ladako, kuris yra 8 reinkarnacija, o Dalai Lama – 12-oji.

Ir kad tas šis Rimpočė, kuriam dabar beveik 40 m., nors atrodo kaip vaikas (juokiasi, kvailioja, pameta savo rūbus, vaikšto į sporto klubus, augina raumenis), Ladake yra garbinamas lyg Dievas.

Nes geba iššaukti lietų po dviejų metų sausros, suteikia aiškumą pasimetusiems žmonėms vien savo buvimu, giliu tylėjimu. Ir kad Rimpočė aiškiai prisimena tas savo aštuonias reinkarnacijas – kaip jį nužudė… Kad ant jo kūno gimus buvo kankinimo ženklai ir iki šiol jie yra matomi…

…Migloje išplaukiu į dviračių taką ir jaučiu, visu kūnu jaučiu, kad kažkas į mane stebi. Pasisuku į miško tankmę, į pilkus, liaunus medžių kamienus, šiek tiek paspalvintus samanų smaragdo, vieno kito išstypusio žalio augalo, taip derančio su nukritusiu ir jau pradedančiu pūti lapų geltoniu…

Į mane žiūri akys. Stirna! Jaunutė, išsigandusi stebi mane, o aš ją. Stirna priartėja tiek, kad mes beveik kvėpuojame viena kitai į veidą. Abi nejudame ir stebime vienas kitą. Staiga ji – strykt – tiesiai man prieš nosį! Ir grakščiai peršoka į kitą miško pusę. Žiūri atsisukusi, lyg klausdama – ar matei, mmm?:)

„Mačiau“,-.tyliai atsakau jai mintyse. Stirna dar stabteli akimirką, įdėmiai pasižiūri į mane ir pasiuntusi mintimis “iki”, nuskrieja savo keliais…

-…Žinai, Egle… Ką tik man prieš nosį prašoko stirna…

– Stirna? Kaip įdomu! O žinai, kad budistų vienuolių palyda yra stirnos?!Ar kada matei, visuose paveiksluose prie budistų rimpočių ar vienuolių, būna stirnos! Tai ženklas!!!

– Ne, niekada nepastebėjau…Stirnų prie Rimpočių…

– O mūsų Rimpočė tai žinok buvo neseniai TED pokalbiuose ir ten pasakojo, kad jis vienuolis, bet ne tas, kuris pardavė Ferari, o tas, – kuris pardavė Mazerati:)) Taip mėgdavo juo pralėkti Londono, kuriame, dirbo baro padavėju, gatvėmis…

– 0oooo…!!! Nerealiai!!!! – stebiuosi.

O kad kvatojamės abi – viena Indijoje, kita Lietuvos miškuose – tarp stirnų, gelstančių lapų ir paralelinių realybių….

Ir staiga – na, negali taip būti! – bet regiu, kaip tiesiai į mane, dviračių taku lekia… baltas tuktukas! Toks visiškai indiškas, tik elektrinis!

Prašvilpė dūgzdamas iš džiaugsmo, o aš likau stovėti atvipusia lūpa…

Manote išsigalvoju? Čia mano vaizduotė? Neee, čia toks dabar gyvenimas! :)))

============================================================

P.S. Visos tos nerealybės pasekmė – gali būti, kad su Chokyong Palga Rinpoche darysime interviu – interneto tiltą – Eglė iš Indijos, aš iš Lietuvos, Lina iš Anglijos ir Rimpočė Chokyong Palga iš Ladako..😂–Foto. Alma Riebždaitė, 2020 (Indija)

=====

Video apie Rimpočė Chokyong Palga https://www.youtube.com/watch?v=91S7D-4jmbQ&t=4s

Patiko? Pasidalink: