Pavasaris glamonėja parko ąžuolų kamienus ir aukštai po dangų išsiraizgiusias jų šakas, ant kurių strakalioja ir savo meilės giesmes suokia iš svetur sugrįžę paukštukai…

Šiame miesto parke kas rytą laisvės ratus suka keturkojai princai ir princesės: Keisė, Vaitas, Pūkė, Brendis ir visi kiti rajono “žvėrys”. Jie išdidžiai vedžioja savo šeimininkus, dar krapštančius užmiegotas akis ir mintyse niurzgiančius, kad mielai pasivoliotų lovoje, nei eitų paskui draugiškai visiems vizginančią uodegą…

Netoli įėjimo į parką, markstydamosi nuo saulės, džiugiai pasilabina dvi šunų šeimininkės.Kol kalbasi apie pagerėjusį orą, jų augintiniai puola sveikintis. Vaitas ima gainioti Keisę, o ši piktai amteli ir pasitraukia į šoną, aiškiai rodydama, kad visai nenori su “vyriškiu” kalbėtis.

– Na, Keise, ko tokia pikčiurna?- klausia Vaito šeimininkė ir bando paglostyti kalytę. Tačiau ši nuo meilės gestų vikriai išsisuka ir toliau nudelbusi snukutį į priešingą pusę, laukia, kol baigsis „tos ceremonijos“.

– Ai, tikriausiai pikta dė to, kad vakar skiepą gavo,- savo augintinės nedraugišką elgesį teisina šeimininkė.

– Jo? O mes tai iki šiolei neturime nei vieno skiepo,- neatsargiai tarsteli Vaito šeiminikė.Stoja nejauki pauzė.

– Ta, prasme, – neturite nei vieno skiepo…? – žado netenka Keisės šeimininkė.

– Na, taip, o kam tie skiepai šunims reikalingi? Buržuazinis išmislas. Maniškis senukas, sveikas ir nepiktas be jokių skiepų sau laimingai gyvena…

– Bet ar jūs suprantate ką jūs darote?! Nedrįskite į parką daugiau eiti ir prie mano šuns lįsti, o tai policiją pakviesiu! – Keisės šeimininkė ima isteriškai rėkti ir skubiai traukia savo augintinę nuo meiliai uodegytę vizginančio Vaito, net neįtariančio, kad staiga tapo persona non grata…

tai tokie tie šuniški reikalai :))

P.S.Istorija nuklausyta praeinant pro šalį:)

Patiko? Pasidalink: